Tiek krikščionys, tiek judėjai remiasi vienais ir tais pačiais Šv. Rašto tekstais, tačiau supranta juos visiškai skirtingai. Išrinktumo problema – viena iš svarbiausių judėjų – krikščionių polemikoje; ji susijusi su skirtingomis šios biblinės sąvokos interpretacijomis. Krikščionims išrinktumas visų pirma reiškia išganymą. Judaizmo sampratoje tik priklausymas Izraelio tautai yra neišvengiama išganymo sąlyga. Judėjus išsirinko Dievas, tačiau šis išsirinkimas visų pirma yra suprantamas kaip sunki “priesakų laikymosi našta”, teisė ir pareiga vykdyti Dievo valią – įstatymą, kuris buvo įteiktas Sinajaus kalne.
Naujasis Testamentas – viena iš svarbiausių problemų judėjų-krikščionių polemikoje. Pasak krikščionių apologetų, Sandoros, kurią Dievas sudarė su judėjais, “galiojimo laikas” baigėsi su Mesijo pasirodymu, o po pastarojo mirties, kai buvo išpirktos žmonijos nuodėmės, Dievas sudarė naują Sandorą, bet jau ne su žydais, kurie “Dievo žodžiui buvo akli ir kurti”, o su krikščionimis. Dievo ir judėjų sandėris buvo paskelbtas “senuoju”, t.y. pavėluotu, nebegaliojančiu. Naujasis Testamentas yra traktuojamas ne kaip pakeičiantis “senąjį”, o būtent kaip naujasis, kuris pateikia dar vieną (bet ne vienintelį) kelią į išgelbėjimą.
Krikščionybės teologijoje iki pat XIX a. vyravo dvi pagrindinės nuostatos, kurios apibrėžė krikščionių santykį su judaizmu. Pirmiausia, tai jau minėtoji Senojo Testamento pakeitimo Naujuoju teorija, kuri teigė, jog žydus gali išgelbėti tik krikštas. Antroji, kilusi iš šv. Augustino veikalų, yra atstūmimo teorija, pasak kurios, žydų kančios ir beteisė jų padėtis yra tiesioginis ir tikras jų kolektyvinės kaltės liudininkas – juos Dievas atstūmė todėl, kad kažkada jie patys jį atstūmė. Tokios ir panašios teorijos tapo daugybės persekiojimų ir pogromų pateisinimu.
Add Comment