Ankstyvųjų krikščioniškųjų tekstų (II-VI a.a.) svarbus puolimo objektas – apipjaustymo priesakas. Jis buvo išjuokiamas ir atmetamas, tvirtinant, jog apipjaustyti reikia ne kūną, o dvasią.
Poleminiuose tekstuose pasitaiko ir visai nepagrįstų kaltinimų, kurie rėmėsi helenistinio periodo folkloriniais šaltiniais. Krikščionių autoriai judėjus kaltina seksualiniais iškrypimais, kraujomaiša, žmonių aukojimais, kanibalizmu ir velnio garbinimu. Jei pasektume romėniškojo periodo poleminės literatūros istoriją, būtų galima rasti tekstų, kuriuose panašūs nepagrįsti kaltinimai yra nukreipti ir prieš pačius krikščionis. Įdomu tai, jog šiuos tekstus parašė toli gražu ne judėjų, o pagonių autoriai. Tiesa, kai krikščionys nugalėjo pagonis, o jų religija tapo valstybine Romos imperijos religija, tęsėsi vis tie patys jokio pagrindo neturintys kaltinimai, kurie buvo nukreipti prieš jų priešus – judėjus.
Priešpriešindami save judėjams krikščionybės apologetai į pirmą vietą iškėlė Helenistinę dvasingumo idėją. Šimtai apologetinių krikščioniškų veikalų dvasingumo principą iškelia aukščiau įstatymo laikymosi ir skaitytojus bando įtikinti tuo, jog judėjų religija akcentuoja tik tam tikras praktikas, todėl judėjams aukščiausias atpildas – Dievo malonė – nėra pasiekiamas; ją galima įgyti tik krikščionybėje.
Add Comment