Seni tėvai paprastai gyvendavo savarankiškai. XIX a. pabaigoje senelių namai atsirado kaip modernios filantropijos rezultatas. Pakartotinos vedybos daugeliui suteikdavo galimybę gyventi savarankiškai, neišlaikomiems vaikų ir neprarandant savigarbos. Pagrindinis rūpestis ir tikroji priklausomybė nuo vaikų buvo susijusi ne su finansais ar būsto aprūpinimu, bet su kadišu ir maldomis už mirusius. Ši prievolė, kurią, kaip manoma, geriausiai galėdavo atlikti sūnus, būdavo laikoma svarbiausiu sūnaus padarytu darbu tėvams. Maldomis už mirusius velionis nebūdavo visiškai atskirtas nuo savo vaikų bei artimųjų.
Santykiai su tetomis, dėdėmis, pusbroliais ir pusseserėmis neretai būdavo naudingi. Komercinė daugelio žydų veikla, ryšių bei informacijos poreikis šių santykių palaikymui suteikdavo praktinę naudą.
Add Comment