Religija

Maldos ir palaiminimo prasmė

Maldos prasmė
Maldos ir palaiminimo prasmė

Po Šventyklos sugriovimo malda judaizme iškilo į pirmą vietą. Išminčiai ją vadina “religinėmis širdies apeigomis”, kur “religinių apeigų” (avoda) reikšmė senąja hebrajų kalba yra glaudžiai susijusi su Šventyklos aukojimu. Jį pakeitė malda, tiksliau užpildė ištuštėjusią vietą, panašiai, kaip išminčių balsas pakeitė nutilusias pranašystes; centrinę bendruomeninio religinio Izraelio gyvenimo vietą vietoj vienintelės, tačiau sugriautos Šventyklos užima sinagogos.

Galima išskirti keletą maldų tipų: bendruomeninę maldą, individualią maldą ir palaiminimą.

Šma Izrael (Klausyk Izraeli!)
Šma Izrael (Klausyk Izraeli!)

Bendruomeninės maldos tvarka Talmude nėra iki galo apibrėžta, minimi tik du pagrindiniai elementai: Toros priesakas skaityti Šma (Toros ištraukos Įst.6, 4-9, Įst.11, 13-21, Sk.15, 37-4, prasidedančios žodžiais Šma Izrael – “Klausyk, Izraeli!”) bei išminčių nustatyta malda – tfila, kuri dar vadinama amida (žodis kilęs iš hebrajų kalbos šaknies amad – stovėti; malda, skirtingai nuo Šma, skaitoma stovint) ar šmone-esre (aštuoniolika [palaiminimų]). Šie elementai išlaikė savo aukštą statusą, nors sudaro tik nežymią šiuolaikinių sidurų (maldaknygių) dalį.

Po Talmudo užbaigimo ir visą viduramžių laikotarpį maldos srityje vyko aktyvi religinė kūryba. Maldų tekstai didėjo, papildant juos psalmėmis bei kitomis šventų knygų – Biblijos, Mišnos, Talmudo – ištraukomis; be to, įvairiose bendruomenėse kuriami pijutai (liturginiai himnai).

Ankstyvaisiais viduramžiais kiekviena bendruomenė – jos buvo pasklidę po visą pasaulį – maldos sudėtį ir tvarką nustatydavo savarankiškai; tiesa, visos jos būdavo įtakojamos dviejų didžiausių mokslo centrų, įsikūrusių Babilonijoje ir Palestinoje. Ispanijos žydų prašymu, IX a. rabinas Abraomas Gaonas Bagdade sudarė pirmąją žinomą maldaknygę (sidur), į kurią buvo įtraukti visi pagrindiniai tinkama tvarka sudėti tekstai.

XV a. pasirodžiusios spausdintos maldaknygės lėmė maldų sunorminimą bei nusachų (maldos ritualų) sumažėjimą. Šiuo metu yra du pagrindiniai: nusach Sfarad, pradžioje sudarytas Ispanijos (Sfarado) žydų bei paplitęs Š. Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Balkanuose, bei nusach Aškenaz, įsitvirtinęs didžiojoje Europos bendruomenių dalyje, o vėliau ir JAV bei Pietų Afrikoje. Be to, dar yra išskiriamas ir chasidim nusach (jis yra artimas nusach Sfarad ir padalintas į daugelį smulkesnių nusach’ų, kurie paplito skirtingose chasidizmo srovėse (žr. žemiau); populiariausias yra nusach Chabad), nusach Tejman (jo pagrindą sudaro Maimonido nuorodos; jį yra priėmusios Izraelyje gyvenančios Jemeno žydų bendruomenės), italjani (kai kurios centrinės Italijos, Tesalonikų, Istambulo bendruomenės) ir kt.

Nusach’ų skirtumai yra labai nežymūs ir paprastai žydui netrukdo melstis ir kitoje bendruomenėje. Tiesa, nusach’o pasirinkimui ir išsaugojimui teikiama didžiulė reikšmė – žydų pasaulyje jis tarsi atskleidžia bendruomenės veidą. Tokiu būdu, chasidizmui tapus atskira judaizmo srove, prasidėjo naujų nusach’ų sudarinėjimas.

Be nusistovėjusios bendruomeninės maldos, egzistuoja ir individuali malda. Rambamo nuomone, būtent pastaroji ir yra Toros priesako “melstis kasdien, kaip pasakyta “Tarnausite Viešpačiui, savo Dievui” (Įst. 23, 25), vykdymas. Skirtingai nuo bendruomeninės individuali malda gali būti atliekama bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje; ši prievolė galioja ir moterims. Individualių maldų tekstai nėra reglamentuoti. Aškenazių tradicijoje buvo plačiai paplitę anoniminių ir autorinių tchines – “moteriškų” maldų gimtąja kalba – rinkiniai.

Palaiminimas "Birkat Hamazon"
Palaiminimas “Birkat Hamazon”

Dar vienas tipas – palaiminimai – visada prasideda žodžiais “Esi palaimintas, Viešpatie, Visatos valdove…”, po kurių seka ilgas ar trumpas tekstas, nurodantis aplinkybes, dėl kurių yra sakomas palaiminimas. Priesakas pasakyti palaiminimą po valgio (birkat ha-mazon) remiasi eilute “idant pavalgęs ir pasisotinęs šlovintumei Viešpatį, tavo Dievą” (Įst. 8, 10). Palaiminimai yra sakomi ir prieš kai kurių priesakų vykdymą, prieš valgį, po tualeto, griaustinio ir žaibo metu, pasirodžius vaivorykštei, karališkąją valdžią turinčiam žmogui ar žymiam išminčiui, sužinojus gerą ar blogą žinią ir t.t. Kiduš – palaiminimas, kuris kalbamas su vyno taure ir pašventina šabus bei šventines dienas. Talmude tvirtinama, jog per dieną žmogus turi ištarti ne mažiau 100 palaiminimų.

Add Comment

Click here to post a comment