Žydų bendruomenėje buvo aiškus suskirstymas pagal lytį beveik visose gyvenimo srityse, nepaisant to, jog pragyvenimui turėdavo dirbti tiek moterys, tiek ir vyrai; turgavietėje neretai jie būdavo lygiateisiai. Tiek vyrai, tiek moterys reikšdavosi tose pačiose gyvenimo srityse, tačiau skirtingai. Žydų namų ūkyje paprastai dirbdavo moterys, kurios turėdavo ir nuosavas pajamas. Toks moters vaidmuo buvo aukštai vertinamas jos šeimos ir bendruomenės, juk nuo moters tiesiogiai priklausė vyro vieta socialinėje hierarchijoje: rūpindamasi namų tvarka ir gerove, ji leido vyrui tobulėti Toros bei Talmudo studijose. Retkarčiais jos dalyvaudavo savo sutuoktinių versle, tačiau tai nebuvo įprasta.
Žydų moters ypatinga padėtis pažymėta ir religiniuose įstatymuose. Halacha neliepia moteriai reguliariai lankytis sinagogoje ir visiškai ją atleidžia nuo įstatymų, tačiau moteris atsakinga už kašruto ir ritualinio santuokos švarumo įstatymų laikymąsi. Įsitikinusi nešvaros periodo pabaiga moteris maudosi ritualiniame baseine – mikvoje. Mikvoje privalo apsilankyti ir nuotaka prieš vestuves. Ritualinės švaros įstatymai yra tokie svarbūs judaizme, kad jų laikymosi klausimas patenka į bendruomenės jurisdikcijos sferą.
Žydų moterų uždirbti pinigai joms suteikdavo dalinę nepriklausomybę. Tradicinėje žydų visuomenėje skyrybos būdavo gana įprastas reiškinys – maždaug 30% santuokų baigdavosi skyrybomis. Inicijuoti skyrybas galėjo ir žmona, ir vyras. Moteris būdavo skyrybų iniciatorė dažniausiai tuomet, jei vyras nesilaikydavo vedybų sutarties sąlygų, o vyras – jei žmona bevaikė, ir nebuvo galimybės įvykdyti įsakymo “veiskitės ir dauginkitės” (taip pat ir vyro nevaisingumas galėjo tapti skyrybų žmonos iniciatyva pagrindu). Jei priimtas sprendimas dėl skyrybų, vyras privalėjo įteikti žmonai skyrybų laišką – get. Tik jis buvo laikomas halachiniu pagrindu naujai santuokai sudaryti.
Add Comment