Svarbiausia aplinkybė, apibrėžianti sudėtingus judaizmo ir krikščionybės santykius – bendra jų kilmė. Pobiblinio, rabinistinio judaizmo formavimasis vyko helenistiniu periodu (336-30 m.pr.Kr.). Judaizmas lėmė ne tik krikščionybės atsiradimą; visa jos istorija yra glaudžiai susijusi su žydų tauta ir religija. Tiek krikščionybė, tiek judaizmas turi visą pluoštą bendrų šventų raštų. Ilgus metus judėjai ir krikščionys gyvena šalia vieni kitų; galiausiai krikščionys garbina Jėzų, kuris savo žmogaus prigimtyje gimė, gyveno ir mirė būdamas žydu. Tačiau judaizmas ir krikščionybė yra skirtingos ir gana griežtai viena nuo kitos atsiribojusios religijos.
Krikščionys Mesiju laiko Jėzų Kristų, žydą, kuris gimė ir išaugo žydų visuomenėje Izraelio krašte II Šventyklos laikotarpio pabaigoje (520 m. pr. Kr. – 70 m.). Šiuo laikotarpiu yra įprasta išskirti keletą religinių judėjimų: fariziejų, sadukiejų, esėjų ir kt. Kiekvienas jų turėjo savo Mesijo sampratą. Radikaliausi buvo esėjai, pasitraukę į dykumą tam, kad atitoltų nuo nuodėmėse paskendusios likusio pasaulio dalies, priartintų pasaulio pabaigą ir užtikrintų sau amžiną gyvenimą. Būtent esėjų idėjos ir įtakojo ankstyvųjų krikščionių pasaulėžiūrą. Tiesa, kaip įprasta manyti, pats Jėzus buvo fariziejų judėjimo, kuris vėliau taps normatyvinio judaizmo pagrindu, pasekėjas. Jėzaus Kristaus, kaip Mesijo, gyvenimo kelias yra aprašytas svarbiausiame krikščionybės tekste – Naujajame Testamente.
Add Comment