Vienas iš krikščionybės paradoksų slypi tame, kad Jėzų paskelbusi Mesiju, krikščionybė nepriėmė jo mokymo. Jėzus, savo kilme ir išsilavinimu būdamas žydu, žydams pranašavęs sinagogose, vargu, ar norėjo, jog susiformuotų savarankiškas, nuo judaizmo atsiskyręs judėjimas. Savo mokinius jis ragino kruopščiai laikytis visų judaizmo priesakų ir įstatymų, o ne nuo jų nusigręžti.
Kad būtų įmanoma geriau suvokti krikščionybės ir judaizmo konfliktą, būtina suprasti Pauliaus (? – 63 m.) vaidmenį joje. Paulius buvo žydas, o tikrasis jo vardas – Saulius. Išauklėtas helenistinės tradicijos dvasioje, Paulius ir laikėsi jos principų. Jo įtakoje du helenistiniai principai – universalizmas ir dvasingumas – tapo krikščionybės pagrindu.
Būtent Pauliui kilo idėja užsiiminėti misionieriška veikla tarp ne žydų; tai lėmė krikščionybės, kaip universalios religijos, susiformavimą. Pasak Pauliaus, krikščionis neprivalo laikytis judaizmo įstatymų. Tai lėmė naujosios religijos universalumą, t.y. ji tapo prieinama ne tik žydams, bet ir visiems žmonėms. Kad taptum krikščioniu, nėra privalomas atskirų priesakų laikymasis; privalomas yra tikėjimas, nes tik pastarasis lemia žmogaus likimą; nuo šiol žmogaus išganymas yra susijęs su Kristaus Mesijo auka, kurio mirtis gali atpirkti žmogaus nuodėmes.
Add Comment