Pasaulinė sionistų organizacija (anglų kalba World Zionist Organization). Politinio sionizmo, kurio tikslas – sukurti politinius namus žydų tautai jos istorinėse žemėse, ruošti pionierius kolonistus ir puoselėti hebrajų kalbą bei kultūrą, pradžia yra siejama su I – uoju pasauliniu sionistų kongresu, įvykusiu 1897 m. Bazelyje ir jo iniciatoriaus Teodoro Herclio (1860 – 1904) vardu. Sionistinis judėjimas dar žengdamas pirmuosius žingsnius dėl lyderių nuomonių išsiskyrimo pradėjo skaldytis į konkuruojančius tarp savęs politinį (lyderis – T.Herclis), praktinį (Chaimas Vaicmanas (1874 – 1952)) ir dvasinį sionizmą (Ahad Ha-Am, tikrasis vardas Ozeris Ginzbergas (1856 – 1927)). Visos sionistinio judėjimo kryptys turėjo vieną tikslą – išspręsti “žydų klausimą”.
Į “žydų” klausimą buvo siūloma pažvelgti ne kaip į socialinę ar teisinę, bet kaip į tautinę problemą. Odesos žydų visuomenės veikėjo Juda Leib (Leon) Pinsker (1821 – 1891) brošiūra “Autoemancipacija” davė pradžią “Chibat Cion” (hebr. “Siono meilė”) sąjūdžiui, kuris tapo žydų tautinio atgimimo pradžia. “Chovavei Cion” (hebr. “Siono mylėtojų”) būreliai greitai plito Šiaurės Vakarų gubernijose. Visų jų pagrindiniai tikslai – žydų grįžimo į Sioną propagavimas, žemės pirkimas bei naujakurių Palestinoje rėmimas – buvo bendri.
XIX a. 9 dešimtmetyje buvo suorganizuotos visoje Rusijos imperijoje veikusių “Chovavei Cion” draugijų konferencijos. Pirmoji 1884 m. buvo sušaukta Katovicuose (Lenkija), o likusios dvi įvyko Druskininkuose (1887 m.) ir Vilniuje (1889 m.). Tačiau konferencijos, skirtos praktinių alijos į Šventąją žemę problemų sprendimų paieškai, nedavė norimų rezultatų. “Chibat Cion” sąjūdis pradėjo blėsti. Judėjimas buvo stipriai priklausomas nuo charizmatinių lyderių, tarp jų žinomų litvakų Mozės Leibo Lilienbliumo (1843-1910), Eliezerio Perelmano (Ben Jehuda, (1858 – 1922)), o jiems pasitraukus nebuvo rasta kas juos pakeistų. Per lėti žydų kėlimosi į Palestiną tempai nepateisino judėjimo rėmėjų lūkesčių.
Vilnius kaip vienas svarbiausių iniciatyvinių Rusijos sionizmo centrų pradeda figūruoti XX a. I dešimtmetyje. Čia teorinės sionizmo minties raidos atspindžiai įgavo praktines formas. Buvo raginama, kad žydai ortodoksai visame Pasaulyje remtų grįžimo į savo žemę idėją, tačiau būsimoji žydų valstybė turi būti tvarkoma remiantis tradiciniu žydų įstatymų rinkiniu. 1905 m. pabaigoje Vilnius tapo politiniu bei organizaciniu Rusijos sionizmo centru. Tuo pat metu Vilnius tampa socialistinių organizacijų telkimosi vieta. 1901 – 1902 m. čia pradeda veikti žydų darbininkų socialistų partija “Poalei Cion” (hebr. “Siono darbininkai”), 1904 m. jauni Rusijos sionistai suformavo savarankišką sionistų socialistų stovyklą “Ceirei Cion” (hebr. “Siono jaunuoliai”), o sekančiais metais įvykusi “Cionei Cion” (hebr. “Siono sionistai”) konferencija įteisino teritorialistų grupuotės ir Ugandos plano šalininkų veiklą. Organizacijų gausa reiškė žydų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo siekį.
Sionizmas tarpukario Lietuvoje
1918 m. gruodžio 5 – 8 d.d. visos Lietuvos teritorijoje veikusios sionistų organizacijos sujungtos į vieną sionistų sąjungą. Pastaroji tapo pasaulinės sionistų organizacijos padaliniu Lietuvoje, kuriam ilgus metus pasikeisdami vadovavo gydytojas Benjaminas Bergeris (1920 – 1927, 1930 – 1931), fabrikantas Sulimas Volfas (1927 -1930, 1932 – 1935) ir “Di Jidiše Štime” (jid. “Žydų balsas”) redaktorius Ruvinas Rubinšteinas (1931 – 1932, 1935 – 1940).
Sionistų organizacijos tarpukario Lietuvoje ideologinis spektras buvo nuo nuosaikiųjų kairiųjų iki ultra dešiniųjų. Religinio sionizmo krypties organizacijos su “Mizrachi” priešakyje tebepuoselėjo hebrajistinio kalbos sąjūdžio idėjas ir bandė pristabdyti vis labiau įsigalinčią sekuliarizaciją visose žydų bendruomenės gyvenimo sferose. Bendrieji sionistai kėlė visiškos demokratijos ir visų piliečių laisvės ir lygybės idealus, esminės veiklos kryptys – rūpintis žydų gyvenimu diasporoje, ekonominės – socialinės padėties gerinimu ir legalia, nuosaikia emigracija į Palestiną. Sionistų socialistų ideologiniai šūkiai, reiškę susirūpinimą darbo žmonių gerove, visų piliečių ekonomine ir socialine lygybe ir garantijomis, buvo patrauklūs ne tik žydų proletariatui, bet ir tarnautojų, smulkiųjų prekybininkų, laisvųjų profesijų viduriniam sluoksniui. Socialistinis sionizmas jungė tris kertinius principus: socializmą – aspiracijas pertvarkyti kapitalistinę visuomenę per klasių kovą; sionizmą – aspiracijas panaikinti nenormalią žydų tautos padėtį, sukuriant jai savo valstybę; emancipaciją – siekį pilietinių, politinių, tautinių teisių žydams diasporoje. Jauniausia sionistinio sąjūdžio kryptis buvo revizionistinis sionizmas, skatinęs fizinį – karinį narių pasirengimą, masinę emigraciją (beje ir nelegalią), užimant teritorijas abipus Jordano.
Prie Lietuvos sionistų draugijos veikė skyriai ilgainiui tapę savarankiškomis ideologinėmis – kultūrinėmis tautinius idealus puoselėjančiomis organizacijomis: švietimo skyrius “Tarbut” (hebr. “kultūra, švietimas”), sporto skyrius “Makabi” (vardas nuo legendinio žydų herojaus Makabėjo), pionierių kolonistų ruošimo skyrius “Hechaluc” (hebr. “pionierius”). Buvo leidžiama periodinė spauda. Lietuvos sionistų organizacijos oficiozas “Di jidiše štime” buvo ilgiausiai tarpukaryje ėjęs žydų dienraštis, turėjęs plačiausią skaitytojų ratą.
Ilgainiui sionistų organizacijos prioritetais tapo praktinis tautinės autonomijos idėjos realizavimas, politinių ir pilietinių žydų tautinės mažumos teisių užtikrinimas. Tarpukariu iš Lietuvos į Palestiną vienokiu ar kitokiu keliu emigravo apie 9 – 12 tūkst. Lietuvos žydų. XX a. IV – ajame dešimtmetyje išaugęs Lietuvos žydų emigracijos bumas buvo pagrįstas svajonėmis apie geresnį gyvenimą ir vieną iš likusių “garantuotų” galimybių tai pasiekti.
Add Comment