Sinagogų architektūroje svarbų vaidmenį atlieka judaizmo simboliai – tam tikri sinagogų identifikacijos ženklai. Eksterjere dažniausiai naudojami du pagrindiniai simboliai: Dekalogo lentelės – dvi suglaustos Dešimties Dievo įsakymų plokštės ir heksagrama – penkiakampė Dovydo žvaigždė. Interjere, be šių pagrindinių, naudojama ištisa įvairių simbolių ir biblinių ženklų sistema.
Monumentali ir impozantiška sinagogų išorė buvo atsvara puošniam interjerui, prisotintam žydų menui būdingų dekoro elementų bei judaizmo simbolių. Baroko epochos sinagogų aron kodešas ir bima buvo lygiaverčiai traukos centrai. Aron kodešai būdavo daromi ypač puošnūs ir turėjo daug bendrų bruožų su katalikų bažnyčių altoriais. Jie dviejų – keturių, į viršų siaurėjančių tarpsnių, puošti sudėtingo ornamento drožiniais, su floros ir faunos motyvais. Bima stovėdavo vidurinėje salės dalyje laisvai arba pačiame jos centre, tarp keturių kolonų, besiremiančių į lubų skliautus. Ji buvo panaši į altaną ar baldakimą, o kartais primindavo pusiau atvirą šventovę, vainikuotą kupolu su karūna. Savo apimtimi ir pastatymo situacija bima sinagogoje užima svarbesnę vietą nei sakykla katalikų bažnyčioje. Tačiau galima rasti ir jų panašumo: vyrauja aštuonkampis planas bei įvairūs, primenantys karūnas, baldakimai.
Kartais sinagogų sienas ir lubas dekoruodavo tapyba. Be tradicinių vietinių gyvūnų ir augalų buvo naudojami Zodiako ženklai, Jeruzalės miesto ar Šventyklos atvaizdai, ritualiniai daiktai, siužetai iš Biblijos, muzikos instrumentai, įvairūs geometriniai ornamentai, heraldikos ženklai, šriftas. Priklausomai nuo kūrėjo meistriškumo ir išsilavinimo, sinagogų viduje buvo stengiamasi sukurti uždarą “žydiško” pasaulio modelį, artimą amžinajam miestui – Jeruzalei. Pavyzdžiui, Pakruojo sinagogos – seniausios medinės sinagogos – viduje sienos ir lubų skliautas buvo gausiai dekoruoti žydų menui būdingais simboliais (liūtas, kupranugaris, leviatanas, įsikandęs savo uodegą ir pan.) sąveikoje su dekoro elementais, vaizduojančiais tradicinius lietuviškų sodybų augalus ir paukščius. Moterų galerijos lubose pavaizduotas netgi traukinys, galėjęs simbolizuoti kelionę į išsvajotąją Jeruzalę (šis motyvas veikiausiai atsirado XIX a. pab., perdažant sinagogą).
Nors sinagogų architektūros raida vyko specifinėmis sąlygomis ir stilių formos jų išorėje atsispindėjo ribotai, šie pastatai tapo ryškiais urbanistiniais aplinkos akcentais. Pirmoji žinoma Lietuvos sinagoga – Vilniaus Didžioji sinagoga – statyta tuo metu, kai architektūroje vyravo manierizmas (XVII a. I p.). Jos išorėje persipynė nesudėtingi renesanso architektūros bruožai su būdingais baroko stiliui, o vėliau – su klasicistiniais elementais.
Medinės ir mūrinės baroko – klasicizmo epochų sinagogos gana ryškiai skyrėsi. Mūrinių sinagogų tūris kompaktiškesnis nei medinių, artimas kubui, dažniausiai be žemesnių priestatų. Išorės formos beveik be dekoro elementų, dažniausiai paryškintas tik portalas ir pastogę juosiantis karnizas. Kartais fasadus vainikavo plastiškų formų frontonai. Baroko – klasicizmo epochų mūrinės sinagogos, kaip ir renesansinės, dažniausiai nebuvo panašios į sakralinius pastatus. Išorėje beveik neatsispindėjo ir plano sandara – t. y. nebuvo aiškaus dalijimo į vyrų ir moterų puses. Viduje vizualiai dominavo bima – jos vieta visuomet pabrėžta keturiomis kolonomis.
Istorizmo laikotarpio (1860 – 1914 m.) sinagogų architektūra įvairesnė nei ankstesnių epochų; naudoti viduramžių, naujųjų laikų bei Rytų ir maurų architektūros elementai, paplito įvairūs eklektiniai praėjusių stilių deriniai. Lietuvoje istorizmo laikotarpiu pastatyta daug sinagogų, tačiau išliko tik maža jų dalis. Statytos tradicinės ir reformuotos sinagogos. Pirmosios tęsė romantizmo sinagogų statybos tradicijas, su griežta fasadų kompozicijos schema, atspindinčia plano sandarą. Glaudus tūrio, plano ir fasadų kompozicijos ryšys suformavo būdingą istorizmo laikotarpio sinagogos įvaizdį. Fasaduose skiriasi tik detalės: langų forma, apvadai, durų vieta, horizontalus ir vertikalus fasadų skaidymas. Tokios mūrinės ir medinės sinagogos, kurių formos beveik nesiskyrė, stovėjo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Reformuotų sinagogų išorės formos individualesnės, dažnai su kupolais ir bokšteliais. Fasadai išraiškingi, su daugeliu detalių, būdingų istorizmo stilistikai bei Rytų architektūrai. Istorizmo laikotarpio sinagogų projektus sudarydavo gubernijų architektai, projektavę ir kitos paskirties statinius.
Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose galiojo panašūs sinagogų statybos įstatymai, tačiau regioninės statybos tradicijos, architektų braižas ir pastatų formos kiek skyrėsi. Vilniaus gubernijos sinagogos – įvairios stilistikos: “plytų” stiliaus, eklektinių bei orderinių formų, turėjo viduramžių, taip pat neobizantinės ir rytietiškos architektūros bruožų. Kauno gubernijoje dominavo sinagogos, kuriose stilizuotos orderinės formos buvo derinamos su smailiaarkiais langais ar naudojama pusapskričių arkų bei stačiakampių arba segmentinių angų kompozicija; dažniausiai akcentuotas galinis vakarų fasadas, užbaigtas frontonu. Suvalkų gubernijoje dominavo eklektinių formų sinagogos, kurių išorėje derinti stilizuoti orderio elementai su smailiaarkiais langais bei “rytietiškos” architektūros detalėmis ar Šventyklos kolonų imitacija.
Istorizmo laikotarpiu galutinai susiformavo ir vizualiai įsitvirtino sinagogos – žydų maldos namų įvaizdis, susietas su specifiniais simboliais.
Tarpukariu tęstos iš istorizmo perimtos retrospektyvios kryptys, ir statytos modernių formų sinagogos. Sinagogose, kurių projektai sudaryti iki 1930 m., ryškesnė istorizmo laikotarpio įtaka, o vėlesnių pastatų formos paprastesnės, labiau stilizuotos. Yra projektų, kuriais tarsi balansuojama tarp istorizmo ir modernizmo stilinių tendencijų. Dominavo sinagogos, kurių formos artimos istorizmo laikotarpio stilistikai. Šių sinagogų stereotipas formavosi sekant romantizmo bei istorizmo žydų maldos namų eksterjerų pavyzdžiu: naudotos viduramžių bei maurų architektūros formos, stilizuoti orderio elementai, taikyti įvairūs eklektiniai deriniai, o taip pat ir modernizuotos neobarokinės formos, inspiruotos medinių barokinių sinagogų. Modernios nedidelės sinagogos buvo panašios į gyvenamuosius namus, o didesnės – į visuomeninės paskirties statinius, dažniausiai į mokyklas. Išorėje naudotas tik vienas judaizmo simbolis – Dovydo žvaigždė.
XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje (iki Antrojo pasaulinio karo) sinagogos buvo neatskiriama Lietuvos miestų ir miestelių architektūros dalis. Iš kitų to meto sakralinių statinių jos išsiskyrė kompaktiškais tūriais bei griežta fasadų kompozicija, kurią pagyvino maurų architektūrai bei žydų menui būdingos detalės ar dekoro elementai.
Add Comment