Judaizme kiekviena bendruomenė turi dalinę religinę autonomiją ir savą tradiciją. Šiuolaikiniame judaizme labai ryškus ir svarbus yra aškenazių bei sefardų tradicijų, kurios atitinkamai susiklostė krikščioniškoje ir musulmoniškoje aplinkoje, skirtumas; tai nėra tik geografiniai skirtumai – dėl dažnų migracijų abi bendruomenės, susiformavusios skirtinguose Žemės kraštuose, gali atsidurti viename mieste ir, nepaisant to, vis tiek išsaugoti savo savitumus.
Dėl ideologinio skilimo atsiradusių tradicijų likimą lemia ne formalus kokios nors institucijos sprendimas, bet tam tikra visuotinė nuomonė. Kartais tokia tradicija patenka į žydų pasaulio periferiją, kaip pavyzdžiui, karaimai. Kartais, po neilgo sunkios kovos periodo, ji tampa visuotinai pripažinta ir neatskiriama judaizmo dalimi; toks, pavyzdžiui, buvo chasidų judėjimo likimas.
Karaimų judėjimo pasekėjai neigia absoliutų Talmudo autoritetą bei įtvirtintas jo normas, jam priešpriešindami Rašytinę Torą; tai užfiksuota jau pačiame judėjimo pavadinime: žodis karaimas reiškia “skaitantis (Bibliją)”.
Gaonų periodu, IX – X a., karaimų judėjimas plačiai paplito ir tapo autoritetingu stambiausiuose Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos žydų kultūros centruose; karaimai sukūrė išsamią mokslinę bei teologinę literatūrą, parašė pirmąsias “šventosios kalbos” gramatikas. Karaimų religiniai įstatymai skiriasi nuo halachinių. Jie yra susiję su tokiais svarbiais dalykais, kaip kalendorius, šabo įstatymai, dietiniai draudimai. Tiesa, žymiai svarbesnė yra karaimų nuostata, jog jie laikosi teisingesnio įstatymo, o ne to, kurį yra įteisinę “rabinistai”.
Rusijos imperijoje karaimai gyveno Kryme, Lietuvoje, Volynėje. XIX a. rusų valdžia karaimams suteikė pilietines teises, kurių neturėjo žydai.
Šiuo metu karaimai yra linkę atskirti save nuo judaizmo ir žydų ne tik religiniu, bet ir etniniu aspektu.
Add Comment