Jau nuo pat pirmų krikščionybės žingsnių terminai judaizuojantieji ir prozelitizmas labai reikšmingi. Judaizuojantieji pradžioje buvo ne judėjai, priėmę Mozės įstatymą, o taip pat ir krikščionys, kurie, nepriklausomai nuo kilmės, taip pat bandė daugiau ar mažiau prisilaikyti Mozės įstatymo, ir tada vadintis judaizuojančiais.
Pirmaisiais krikščioniško mokymo skleidimo dešimtmečiais pagrindinis Jėzaus pasekėjų taikinys buvo kiti judėjai ir jų prozelitai diasporose. Tačiau gana greitai, susidūrus su opozicija, santykiai su judėjais, nepriėmusiais jų mokymo, pasidarė įtempti. Susiformavus stipriai apaštalų mokymo išpažinėjų bendruomenei, ėmė sparčiai daugėti ne judėjiškos kilmės asmenų, priėmusiųjų naująjį mokymą, iš kurių apaštalas Paulius nebereikalavo laikytis Mozės įstatymo.
Apie 50-51 m. Jeruzalėje buvo sušauktas pirmasis apaštalų susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta laikytis tų dalykų, kurie rabiniškoje tradicijoje įvardyti “Nojaus įsakymais”. Kai kurie iš Bažnyčios tėvų toliau tęsė kovą su judaistinėm praktikom, ypač pasisakydami prieš šabo laikymąsi, nors buvo ir tokių, kurie, sekdami Dekalogu, pritarė šabo laikymuisi šalia krikščionių sekmadieninių susirinkimų Eucharistijai švęsti (tuo metu tai dar tebuvo darbo diena). 325 m. Nikėjos Bažnytiniame susirinkime buvo priimta nuostata Paschą švęsti nepriklausomai nuo judėjų kalendoriaus – visada sekmadienį. Skirtingų konfesijų krikščionių polinkis į judaizavimą tapo nuolat atsinaujinančiu reiškiniu, jo įveika tapo viena iš Bažnyčios ir visuomenės problemų.
Add Comment