XVIII a. Lenkijoje buvo kilęs judėjimas, vadinamas frankizmu. Judėjimo pradininkas buvo Podolėje gimęs Josefas Jakobas Frankas (1726-1791, tikrasis vardas – Jakobas ben Juda Leibas). Dėl verslo gyvendamas Turkijoje susipažino su XVII a. kilusio populiaraus mesianistinio Šabtajaus Cvi judėjimo pasekėjais. Apie Franką ėmė sklisti gandai kaip apie naują judėjimo lyderį. Lenkijos – Lietuvos žydų bendruomenė judėjimą pasmerkė, 1756 m. paskelbdama jo pasekėjams heremą (atskyrimą, išstūmimą iš bendruomenės). Judėjimo savitumas pasireiškė savo skirtumų nuo rabiniško judaizmo demonstravimu ir savo tikėjimo principų artumo krikščionybei pabrėžimu, pavyzdžiui, neigė Talmudą ar Jėzų Kristų pripažino Mesijumi.
Katalikų Bažnyčia, tikėdamasi frankistų atsivertimo, palaikė judėjimą, skatino anti-judaistinės propagandos skleidimą tarp žydų. 1758 m. Karalius Augustas III paskelbė privilegiją, įsipareigodamas globoti atsivertusius į krikščionybę. Judėjimui vystantis jo ideologinio lyderio pažiūros tapo vis radikalesnės, kabalistiniai terminai buvo performuluoti taip, kad taptų kuo artimesni krikščioniškai teologijai. Ėmė teigti, kad atėjo laikas atpirkimo kelyje žydams ir musulmonams priimti krikščionybę, pats Frankas susireikšmino kaip Mesijas ir gyvasis Dievas.
Tokių mokymų kontekste Jėzus Kristus buvo laikomas tik “tikrąjį vaisių”, Franką, slepiančiu “kevalu”. Frankas įvairiomis priemonėmis stengėsi įtikinti Bažnyčia ir pasaulietinę valdžią tuo, kad yra bent 5000 krikštytis ketinančių jo šalininkų. Pats Frankas su didelėmis iškilmėmis krikštijosi 1759 m., per metus krikštijosi apie 500 jo šalininkų. Tačiau daugelis frankistų liko judėjais, o Bažnyčia su nepasitikėjimu stebėjo naujuosius krikščionis. Dėl pasklidusių gandų apie Franko, o ne Jėzaus Kristaus laikymą Mesiju, Frankas buvo įkalintas, o iš jo pasekėjų reikalauta tapti pilnaverčiais krikščionimis. Lenkijoje nemaža dalis apostatų pradžioje dar išlaikė stiprius tarpusavio ryšius, tuokdamiesi tik tarp saviškių.
Add Comment