Po Talmudo užbaigimo, ankstyvaisiais viduramžiais, beveik visa religinė valdžia buvo susitelkusi kelių šeimų rankose; iš jų pasižymėjo gaonai ir reiš-galuta (tremties vadovai). Į juos būdavo kreipiamasi neatidėliotinais klausimais; turėdami Talmudo tekstus, jie pateikdavo atsakymus. Tokios responsos – klausimai ir atsakymai – kurie būdavo surenkami į vieną vietą, perrašinėjami, o galiausiai ir išspausdinami, sudarė savitą žydų halachinės, t.y. su religine teise susijusios, literatūros žanrą.
Gaonų laikais pasirodė ir pirmieji Toros priesakų įvardijimo bei praktinės halachos, t.y. problemų, kurios buvo diskutuojamos Talmude ir aktualiomis tapo po Šventyklos sugriovimo, vadovų sudarymo bandymai.
Šie kodeksai neužėmė Talmudo – svarbiausio praktinės halachos šaltinio – pozicijų. XI a. gaonai netenka savo beveik absoliučios valdžios; atsiranda rabinų, kurie sprendimus priima vadovaudamiesi savo pačių talmudinės literatūros analize. Atskirų miestų rabinai tarpusavyje diskutuodavo, keisdavosi klausimais ir atsakymais (sparčiai augo responsų literatūra), tačiau praktiškai išlikdavo vieni nuo kitų nepriklausomi.
XII a. Maimonido kodeksas tapo svarbiu ir autoritetingu Halachos šaltiniu, nors ir ne vieninteliu.
Halachos kodifikacijos istorijoje lemtingu įvykiu galima laikyti J. Karo (XV – XVI a.) knygą “Šulchan Aruch” (“Padengtas stalas”). Karo kodekso užduotis – tik Sakytinės Toros fiksavimas, nemėginant nustatinėti santykio tarp Sakytinės bei Rašytinės Toros.
Tolesnėje halachinių kodeksų raidoje pastebima kodeksų supaprastinimo tendencija, atmetamos diskusijos bei prieštaraujančios nuomonės, sumažinama apimtis ir kiek įmanoma daugiau priartėjama prie kasdienių “paprasto žydo” poreikių bei galimų problemų.
Add Comment