Žydų teisinę padėtį reglamentavo išleisti keli specialiai žydams skirti teisių sąvadai – “Žydų Statutai” (1804, 1835) ir periodiškai leisti laikinieji įstatymai. Žydų padėtį visuomenėje apsprendė socialinis ir geografinis (Sėslumo riba) mobilumas, fiskalinės sistemos ir karinės tarnybos savitumai, teisių į nuosavybę ir į išsilavinimą ribojimai.
Po pirmojo Lenkijos – Lietuvos padalijimo, prijungtų prie Rusijos imperijos sričių žydams buvo nubrėžta Sėslumo riba – reikalavimas, gyventi tam tikroje erdvėje, neleidžiant keltis į Rusijos gilumą. Po 1795 m. sėslumo riba sutapo su buvusios Lenkijos – Lietuvos valstybės rytine dalimi, taip pat Rusijos pasienio zona. XIX a. žydams buvo leista gyventi keliuose ne Sėslumo riboje esančiuose miestuose (Tobolske, Omske), Sibire ir Kaukaze. Žydai galėjo laikinai išvažiuoti iš Sėslumo zonos tik palikimo gavimo atveju, bylinėjantis ar verslo reikalais – šios aplinkybės buvo teisiškai apibrėžtos. Verslininkams buvo leidžiama būti už Sėslumo ribos ne daugiau nei 6 savaites, su galimybe pratęsti šį laikotarpį iki 2 mėnesiųDraudimas išvykti iš Sėslumo ribos trukdė plėtoti verslą, stabdė žydų integraciją į imperijos socialinį gyvenimą.
Buvo bandoma reglamentuoti ir religinį bendruomenių gyvenimą. Sėslumo riboje įsikūrusioms bendruomenėms buvo leista turėti vieną bet ha-midrash 30 dūmų ir vieną sinagogą 80 žydų dūmų.
Žydų amatininkai verstis savo veikla galėto priklausydami atskiriems žydų amatininkų cechams. Priklausyti krikščionių cechams buvo draudžiama. Vis daugiau žydų siekė verstis laisvosiomis profesijomis. Nuo 1835 m. žydai galėjo užimti pareigybes valstybės tarnyboje tik jei turėjo akademinį daktaro laipsnį, Švietimo ministro patvirtinimą ir caro leidimą.
1827 m. buvo įvesta žydams nauja – rekrūtų prievolė, iki tol žydai iždui mokėjo piniginį ekvivalentą. Buvo numatyta, kad į rekrūtus bus šaukiami 10 vyrų nuo 1000 šaukiamojo amžiaus jaunuolių (nuo 12 iki 25 m. amžiaus). Ši proporcija buvo didesnė nei taikoma nežydams (7 rekrūtai nuo 1000 vyrų).
Valstybiniai mokesčiai buvo viena iš valstybės politikos sričių, kurioje žydai akivaizdžiai buvo diskriminuojami: dar 1794 m. buvo įvestas dvigubas žydų amatininkų ir prekybininkų apmokestinimas. Ši nuostata nebuvo pakeista ir 1804 m. “Žydų statute”. Renkant mokesčius išliko svarbus kahalas, laikytasi seno grupinės žydų atsakomybės principo. Žydams buvo skirti ir specialūs mokesčiai: “žvakių mokestis” (nuo 1844 m), kuris buvo renkamas nuo žvakių, deginamų šeštadienį; mokestis už žydų dėvimus tradicinius drabužius; žydų spaustuvių leidžiančių knygas žydų kalbomis mokestis, įvestas 1845 m.
1835 m. “Žydų statutas” įtvirtino principą, pagal kurį žydai galėjo būti priimami į visas valstybines mokyklas. Tačiau 1886 ir 1887 m. buvo įvestas žydų skaičiaus cenzas – žydai privalėjo neviršyti 10 % visų mokinių skaičiaus, už Sėslumo riboje esančiose mokyklose – 5 %. 1856 m. buvo reglamentuota ir žydų privačių mokyklų veikla, jose dėstantys mokytojai privalėjo gauti sertifikatus, o jų mokomi dalykai ir dėstymo metodai kontroliuojami.
Add Comment