1918 m. Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos respubliką sudarė tik tolimiausios vakarinės istorinės Lietuvos teritorijos (Šiaurės Vakarų krašto Kauno gubernija, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų dalys). Didžioji dalis tradicinės Lietuvos žydų bendruomenės liko už Lietuvos Respublikos ribų, čia išsiskyrė žydų litvakų istoriniai ir kultūriniai likimai.
Lietuvos Respublikoje išliko ribotos žydų karjeros galimybės: buvo ribojamas žydų priėmimas į valstybės tarnybą. Bet Lietuvoje nebuvo viduriniosios klasės, į kurią būtų galėję integruotis ir vietos žydai. Socialinę integraciją sunkino kultūriniai bei politiniai faktoriai. Lietuvos Respublikoje žydai nebuvo laikomi “lietuvių” tautos dalimi, nebuvo aiškios valstybės politikos, kuri paskatintų pritapti prie lietuvių kultūros ir išmokti valstybinę kalbą. Autonomijos panaikinimas neprisidėjo prie spartesnio žydų socialinio mobilumo, kaip buvo tikėtasi, nors ženklūs pokyčiai visuomenės gyvenime vyko.
Lietuvos Respublikoje pastebima žymiai spartesnė urbanizacija nei Rusijos imperijos laikais. Modernėjant bendruomenei žydų šeimose mažėjo vaikų skaičius. XX a. 4 dešimtmetyje Lietuvos žydų bendruomenė sparčiai lituanizuojasi, vis daugiau vaikų pradeda lankyti mokyklas su dėstomąja lietuvių kalba. Žydų jaunuoliai kaip šauktiniai tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Nei žydų švietimo, nei politinės organizacijos, nei visuomeninis gyvenimas, spauda nebuvo varžomi, įteisinti vienodi mokesčiai nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos.
1922 m. Lietuvos Respublikos konstitucijoje buvo skelbiama tautinių mažumų teisių lygybė. Žydai kaip Lietuvos Respublikos piliečiai gavo politines teises: galimybę rinkti ir būti išrinktais į valstybės seimą, atstovauti savo interesus, prisidėti prie valstybės politinės raidos. Prezidento Antano Smetonos autoritarinio valdymo metu žydų kaip ir kitų Lietuvos piliečių teisės buvo suvaržytos. Tarpukario Lietuvos Respublikoje žydai pirmą kartą Lietuvos istorijoje tapo pilnateisiais piliečiais ir pilnaverčiais visuomenės nariais.
Add Comment