Lietuvos teritorijai atsidūrus Rusijos valdžioje, nuo pat XVIII a. pabaigos kaip ir kitoms etninėms-religinėms grupėms nebuvo bendrų įstatymų, taikomų visiems Imperijos pavaldiniams; žydams lygiateisišumo principo įgyvendinimas daugiausiai galėjo reikšti lygybę tarp įvairias teises ir privilegijas turinčių socialinių grupių.
Iš karto po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimų, Jekaterinai II valdant, buvo padaryti pirmieji bandymai reformuoti ir spręsti “žydų klausimą”, bandant juos absorbuoti į skirtingus socialinės hierarchijos lygius: pagal religiją, ekonomominį užimtumą, skaitlingumą. XIX a. 2-3 dešimtmetyje dažniausiai naudotas motyvas ribojant teises buvo silpno Rusijos verslo gynimas nuo “plėšraus” žydų pirklio ar verslininkų įtakos. XIX a. sukurti įstatymai stabdė platesnio masto integracinius procesus į Rusijos imperijos luominę struktūrą. Carinė valdžia iš esmės nesuprato, kad norint panaikinti integracijos teisinius barjerus, reikėjo dirbti įveikiant visuomenėje įsitvirtinusias antijudaistines fobijas ir įvaizdžius.
Lėta teisinė žydų statuso reforma Rusijos Imperijoje vyko iki pat I Pasaulinio karo. Šios reformos esmine prielaida buvo žydų asimiliacija į dominuojančią imperijoje rusų kultūrą. Valstybė dažnai palaikė masių antisemitizmą ir populiarino nuomonę, kad žydai iš esmės skiriasi nuo krikščionių ir, todėl negali turėti tų pačių teisių. 1880 m.balandžio 3 d. “ukazu” visiems žydams nelegaliai įsikūrusiems už Sėslumo ribos, buvo leista ten nuolat gyventi. Nedidelė Lietuvos žydų bendruomenė kūrėsi už Sėslumo zonos ribų, gyventi pasirinkdama didžiuosius imperijos miestus – Maskvą ar Peterburgą. Tačiau žydams buvo draudžiama gyventi Rygoje, Naugarde, Kalugoje, Riazanėje. Vienintelė galimybė gyventi už Seslumo ribos buvo emigracija į vakarų valstybes arba svaiginanti verslininko karjera, užtikrinusi finansinę nepriklausomybę. Likusieji imperijoje integruotis į jos visuomenę galėjo pereidami į stačiatikių tikėjimą. Rusijos Imperijoje kaip ir LDK religijos faktorius įsijungiant į visuomenę buvo lemiančiu.
Buvo ryšys tarp didžiųjų socialinių reformų (baudžiavos panaikinimo, miestų reformos) Rusijos Imperijoje ir žydų statuso kaitos. Bandymai keisti žydų statusą stipriai atsiliko nuo analogiškų procesų vakarų valstybėse. Nors 1905 m. caro manifestu žydai gavo teisę būti išrinktais ir rinkti į Valstybės Dūmą, tačiau ši inovacija neišsprendė žydų teisinės negalios problemų. Tik po 1917 m. vasario revoliucijos Rusijos imperijoje, Laikinoji vyriausybė panaikino teisinę žydų kaip ir kitų tautinių ir religinių grupių nelygybę – žydai iš Imperijos pavaldinių tapo piliečiais.
Add Comment