XVIII a. Lenkijoje buvo kilęs judėjimas, vadinamas frankizmu. Judėjimo pradininkas buvo Podolėje gimęs Josefas Jakobas Frankas (1726-1791, tikrasis vardas – Jakobas ben Juda Leibas). Atrodo, jis nebuvo giliau susipažinęs su religiniais tekstais, bent jau pats gyrėsi, kad yra prostak ar am ha-arec (prastuolis, tamsuolis). Dėl verslo gyvendamas Turkijoje susipažino su XVII a. kilusio populiaraus mesianistinio Šabtajaus Cvi judėjimo pasekėjais. Apie Franką ėmė sklisti gandai kaip apie naują judėjimo lyderį. Lenkijos -Lietuvos žydų bendruomenė judėjimą pasmerkė, paskelbdama heremą (atskyrimą, išstūmimą iš bendruomenės) prie jo besišliejantiems (1756). Judėjimas buvo savitu tuo, kad jo pasekėjai bandė demonstruoti savo skirtumus nuo rabiniško judaizmo ir pabrėžė savo tikėjimo principų artumą krikščionybei, pavyzdžiui, neigė Talmudą ar Jėzų Kristų pripažino Mesijumi.
Katalikų Bažnyčia, tikėdamasi frankistų atsivertimo, palaikė judėjimą, skatino anti-judaistinės propagandos skleidimą tarp žydų. Karalius Augustas III paskelbė privilegiją (1758), įsipareigodamas globoti atsivertusius į krikščionybę. Judėjimui vystantis jo ideologinio lyderio pažiūros tapo vis radikalesnės, kabalistiniai terminai buvo performuluoti taip, kad taptų kuo artimesni krikščioniškai teologijai. Ėmė teigti, kad atėjo laikas atpirkimo kelyje žydams ir musulmonams priimti krikščionybę, pats Frankas susireikšmino kaip Mesijas ir gyvasis Dievas. Tokių mokymų kontekste Jėzus Kristus buvo laikomas tik “tikrąjį vaisių”, Franką, slepiančiu “kevalu”. Frankas įvairiomis priemonėmis stengėsi įtikinti Bažnyčia ir pasaulietinę valdžią tuo, kad yra bent 5000 krikštytis ketinančių jo šalininkų. Be šių ketinimų, frankistai siekė ir ypatingų sąlygų, pavyzdžiui, kad būtų išskirti iš kitų krikščionių, jiems gyventi būtų skirta sritis Rytų Galicijoje, būtų leista prisilaikyti kai kurių judaizmo nuostatų, nešioti peisus ir atitinkamai rengtis.
Pats Frankas su didelėmis iškilmėmis krikštijosi 1759 m., davus pradžią apostazei per metus krikštijosi apie 500 jo šalininkų. Tačiau daugelis frankistų liko judėjais, o Bažnyčia su nepasitikėjimu stebėjo naujuosius krikščionis, kai kurie jų net prasitardavo, kad tikrasis jų garbinimo objektas yra Frankas, o ne Jėzus Kristus. Dėl pasklidusių tokio pobūdžio gandų Frankas buvo įkalintas, o iš jo pasekėjų reikalauta tapti pilnaverčiais krikščionimis. Dalis apsikrikštijusių frankistų palaipsniui įsiliejo į visuomenę, kiti jungėsi į slaptas grupeles, viešai demonstruodami savo katalikiškumą. Lenkijoje nemaža dalis apostatų pradžioje dar išlaikė stiprius tarpusavio ryšius, tuokdamiesi tik tarp saviškių. Galima prielaida, kad būtent frankistų judėjimas, paskatinęs daug dažnesnį nei ankščiau žydų krikštijimąsi privertė Lenkijos bajorus inicijuoti LDK galiojančių nuostatų pakeitimus. XVIII a. septintajame dešimtmetyje buvo paskelbtas negaliojančiu Lietuvos Statuto straipsnis, įtvirtinęs kiekvieno pakrikštytojo nekrikščionio nobilitaciją.
Add Comment