Reikia skirti dviejų rūšių privilegijas: visuotines (teikiamos visai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų bendruomenei) ir lokalias (teikiamos tam tikrame mieste įsikūrusiems žydams). Visuotinės privilegijos formavo visoje valstybės teritorijoje gyvenančios bendruomenės teisinę padėtį. Lokalios privilegijos reglamentavo žydų ir miesto ar jo savininko santykius, aptarė žydų ūkinės veiklos galimybes, nustatė bendruomenei skiriamų miesto mokesčių bei prievolių dydį, apibrėžė žydų gyvenamąją erdvę mieste. Pagrindinis visuotinių ir lokalinių privilegijų žydams tikslas buvo aptarti žydų ir krikščionių sambūvį, konfliktų sprendimo būdus. Privilegijas teikė ir tvirtino didysis kunigaikštis. Pirmosios žydams suteiktos privilegijos buvo lokalios – tai 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegija Brastos žydų bendruomenei ir po metų suteikta privilegija Gardino žydams (1389). Galima skirti dvi Vytauto Didžiojo privilegijos Brastos žydams straipsnių grupes: 1) straipsniai, leidžiantys laisvai išpažinti judaizmą, atlikti apeigas ir laikytis papročių, skelbiantys žydų apsaugą nuo nepageidautino krikščionių kišimosi ir smurto; 2) krikščioniškosios LDK visuomenės dalies ir žydų santykiai, pastarųjų ūkinė veikla. Buvo įteisinta valstybėje nauja palūkininkavimo veikla, aptartos įkaito rūšys, skolos grąžinimas, palūkanų skaičiavimas ar senaties terminas. Privilegija kaip kiekvieno žydo teisę įtvirtino tuos dalykus, kurie buvo neįprasti krikščioniškoje aplinkoje: galimybė statytis ir išlaikyti sinagogas, duoti priesaiką prie jos durų, įsirengti atskiras kapines ir atlikti savitas laidojimo apeigas, draudžiama niekinti sinagogas ir kapines, trukdyti žydus verslo reikalais Šabo dieną.
Pirmoji privilegija LDK žydams buvo sudaryta remiantis ankstesne Kališo srities žydams (Lenkijoje) suteikta Boleslovo Pamaldžiojo privilegija (1264 m.). Vytauto Didžiojo privilegija (ją nepakeisto turinio 1507 m. Žygimantas Senasis patvirtino visiems LDK žydams) ir visuotinė Aleksandro privilegija (1503 m.) buvo įtraukta į svarbiausius LDK teisinių aktų rinkinius, greta Lietuvos statuto ir Kazimiero privilegijos Lietuvos bajorams (1447 m.). Didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija legalizavo žydų gyvenimą valstybėje: leido žydams grįžti į LDK po jų išvijimo (1495 m. akciją inicijavo Aleksandras) ir įsikurti miestuose, kuriuose prieš tai gyveno.
Viso LDK žydams didieji kunigaikščiai yra suteikę apie 10 visuotinių privilegijų, 1646 m. Vladislovas Vaza suteikė paskutinę iš jų. Šia privilegija buvo įtvirtintas iki XVIII a. pabaigos nebekitęs žydų “visuotinių laisvių” sąvadas.
XVII a. visuotinių privilegijų straipsniai atskleidė naują aktualiją – nemokaus žydo skolininko atsiradimas. 1646 m. Vladislovo Vazos privilegija buvo suteikta tuo metu, kai, išstumdami žydus, į paskolų teikimo verslą sėkmingai įsitraukė dvasininkija ir vienuolijos. Draudimu krikščioniui – kreditoriui perimti žydo įkeistą nekilnojamąjį turtą buvo siekiama išsaugoti visuomenės segregaciją. Todėl ir buvo ribojamas miestiečių kūrimasis žydų gyvenamoje miesto dalyje. Tokios privilegijos vadinamos “de non tolerandis Cristianis” (“krikščionių netoleravimo”). Savo turiniu priešingi tokio pobūdžio privilegijoms yra draudimai žydams gyventi konkrečiame mieste ar jo dalyje – “de non tolerandis Iudeis” (“žydų netoleravimo” privilegija).
Add Comment