Žydų kalendoriaus kilmė siekia gana senus laikus: jis pradėjo formuotis dar prieš Babilonijos tremtį (t.y. 6 a.pr.Kr.); pažintis su Babilonijos astronomais padėjo kalendorių užbaigti. Iš babiloniečių buvo perimti ir kai kurių mėnesių pavadinimai. Talmudiniu (2-5 m.m.) ir gaonų (7-9 m.m.) laikotarpiu buvo tikslinama kalendoriaus struktūra ir turinys. Metų skaičiavimas prasideda nuo pasaulio sukūrimo, todėl grigališkasis ir žydų kalendorius skiriasi 3760 metų – tokiu būdu, dabar 2024 m. atitinka 5784-uosius žydų kalendoriaus metus. Žydų kalendoriaus pagrindą sudaro mėnulio ir saulės ciklų derinimas. Metus sudaro 12 mėnesių, o pastaruosius – 29 ar 30 dienų.
Dalis švenčių yra minimos jau Biblijoje (hebr. hag, t.y. “šventė”); tiesa, visas jų ritualų detales įtvirtino vėlesni išminčiai; dalį švenčių vienoms ar kitoms įsimintinoms datoms pažymėti (hebr. mo’ed, t.y “įsimintina data”) nustatė rabinistiniai autoritetai. Savo kilme visos tradicinės žydų šventės yra religinės, todėl jų paisyti privalo visa bendruomenė. Anksčiau (ne vėliau kaip 12 a.pr.Kr.) įvykęs monoteizmo įsitvirtinimas lėmė tai, jog žydų šventėms yra visai nebūdingos pagoniškos kilmės ar ritualų, kuriuos būtų galima susieti su pagoniškais papročiais, detalės. Kita vertus, daugelio švenčių ritualai atspindi sąsajas su žemdirbiškų darbų, kuriais žydai užsiiminėjo gyvendami Izraelio žemėje, ciklu. Tuo laikotarpiu visų švenčių minėjimo svarbiausias centras buvo Jeruzalės Šventykla. Daugeliu šventinių ritualų metu netiesiogiai yra atsimenamos Šventyklos apeigos ir aukojimai.
Didžioji dauguma švenčių ir atmintinų dienų yra švenčiamos vieną kartą per metus. Specialiais ritualais ir liturgija pažymima ir mėnesio pradžia. Tik viena šventė vyksta kas savaitę – šeštadienis, arba šabas (hebr. šabat – “atsisakymas nuo darbų”).
Add Comment