Kita šventė, savo tematika susijusi su išėjimu iš Egipto, pavasarinė Pesach šventė; pradedant 15-ąją nisano diena, jos minėjimas tęsiasi ištisą savaitę. Kiti “Pesach” šventės pavadinimai: šventė Pascha, pavasario šventė, mūsų laisvės laikas, macos šventė. Visi šie epitetai žymi skirtingus septynerių dienų šventės aspektus. Pagrindinis šventės pavadinimas – Pesach – yra verčiamas “praėjo pro šalį” ir primena dešimtąją Išėjimo knygoje aprašytų “Egipto bausmių”, kai buvo išžudyti Egipto naujagimiai, o pro žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, praėjo mirties angelas, nepalietęs jų gyventojų. Kaip tik po šios bausmės faraonas skubiai sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o aukos vardas buvo “pesach”.
Visą šventės laikotarpį nevalgoma jokia rauginta duona arba raugo turintys produktai, todėl pasiruošimas šventei prasideda nuo macų kepimo – plokščių, neraugintos tešlos paplotėlių, kurie šventei suteikė dar vieną pavadinimą. Reikalavimas septynias dienas valgyti macas remiasi Biblijos fragmentu; tokiu būdu buvo įprasmintas prisiminimas apie greitą išėjimą iš Egipto, kai tešla duonai net nesuspėdavo iškilti. Buvo vengiama bet kokio raudonumo – chamec, kurio šventės dienomis neturi būti nei ant stalo, nei namuose. Šventės išvakarėse namų šeimininkas, paprastai lydimas vaikų, paskutinį kartą namus apeina su plunksnele ir mediniu šaukštu, ir jei dar randa nors trupinėlį chamec, sušluoja jį plunksnele į šaukštą ir šį sudegina (paprastai šie keli trupiniai būdavo paliekami vaikų džiaugsmui). Pesach šventėje neretai būdavo naudojamas specialus indų rinkinys, kuriuose niekuomet nebuvo gaminami ir pilami raudoni patiekalai.
Pirmasis, antrasis ir paskutinysis šventės vakaras yra pažymimas ypač iškilminga puota – seder (“tvarka”). Pesach vakarienės tvarka yra griežtai reglamentuota – pradedant tam tikrais patiekalais (karčios žolelės, kiaušinis, įmerkiamas į sūdytą vandenį, krienai ir kiti vergovės kartėlio simboliai) ir baigiant maldomis bei giedojimu. Sederio vedėjas (paprastai vyriausias šeimos vyras) sėdi stalo priekyje, pasikišęs pagalves (fizinės laisvės simbolis), ir skaito Hagadą – išminčių sudarytą Išėjimo knygos fragmentų, jų aiškinimų, pasakojimų, maldų ir liturginių himnų rinkinį. Hagada persmelkta laisvės ir lygybės dvasia. Yra paprotys prieš šventinės vakarienės pabaigą ant stalo pastatyti gražią taurę, pripiltą vyno, ir palikti šiek tiek praviras duris. Ši taurė yra vadinama “pranašo Elijo taure”; pastarasis yra laikomas Mesijo šaukliu.
Pareiga “pasakoti daugiau” ir atsiminimas apie tai, jog išėjimas iš Egipto vyko naktį, lėmė papročio užsisėdėti iki vėlumos atsiradimą. Pasitelkiamos įvairiausios priemonės tam, jog vaikai, kurie būtinai turi dalyvauti vakarienėje, nenuobodžiautų ir neužmigtų anksčiau laiko: jiems yra uždavinėjami tradiciniai klausimai (“kuo ši naktis skiriasi nuo kitų naktų”?); sederio pabaigoje jiems pasiūloma surasti pradžioje paslėptą macos gabalėlį – afikoman, o suradusiam žadama dovana.
Add Comment