Žydų istorijos periodizacija iš esmės sutampa su žydų literatūros periodizacija: biblijinis periodas, Talmudo epocha (II – VI a.), gaonų periodas (Babilonijos akademijų vadovų; VII – XI a.), poskim rišonim ir poskim acharonim (pirmųjų ir paskutiniųjų įstatymų leidėjų) periodai (XI – XVI a. ir nuo XV a. iki mūsų dienų); du paskutiniuosius periodus atskyrė rabino Josifo Karo veikalo – įstatymų sąvado “Šulchan Aruch” – pasirodymas.
Žydų literatūros istorija prasideda nuo Biblijos (hebrajų kalba Tanach’as).
Žydų Bibliją nuo krikščioniškosios skiria du dalykai. Pirmiausia, sudėtis: į žydų Biblijos sudėtį nepatenka Naujasis Testamentas, taip pat Tobijaus, Juditos, Makabėjų ir kt. nekanoninės knygos. Antra, žydai Bibliją suprato ir vertino pagal savo religijos kriterijus, t.y., žydų Biblijoje svarbiausi yra ne tie elementai, kurie tokiais yra laikomi krikščioniškoje Biblijoje. Pavyzdžiui, kalba. Žydų Biblija yra parašyta senovės hebrajų ir iš dalies aramėjų kalbomis. Galimi ir vertimai į kitas kalbas, tačiau tokio vertimo (targumo) statusas smarkiai keičiasi ir prilygsta komentarams.
Vienas svarbiausių Tanach’o sudėtinių dalių – Tora (Mozės Penkiaknygė). Pergamentinis Penkiaknygės ritinėlis – svarbiausia judaizmo šventovė. Tokie ritinėliai saugomi sinagogoje, specialioje spintoje (aron – kodeš).
Svarbiausias Toros elementas – raidės, kurių forma iš išdėliojimas pergamento lapuose yra geriausias Auksčiausiojo sukurto pasaulio brėžinys. Sakinio prasmė nėra tokia svarbi kaip pačios raidės. Be Toros į Tanach’o sudėtį įeina dar du dideli skyriai – Pranašai (Neviim) ir Raštai (Ktuvim). Pagal Talmudą, įstatymo galią turi tik pirmoji Tanach’o dalis – Tora, kurią Mozė gavo ant Sinajaus kalno.
Biblijos kanonizavimas buvo susijęs su judaizmo biblinio periodo pabaiga ir kitos – talmudinės – epochos pradžia. Talmudas šį pokytį fiksuoja kaip pranašysčių pabaigą, kuri sutapo su II Šventyklos laikotarpio pradžia (IV a. pr. m.e.). Nuo šiol svarbiausias žydų religijos vaidmuo atitenka ne pranašui, kuris užrašydavo iš aukščiau jam padiktuotus žodžius, bet išminčiui, kuris studijuodavo šventąsias knygas, o ginčydamasis su kitais išminčiais tvirtai laikydavosi savo nuomonės.
Add Comment