Lietuvos miestuose ir miesteliuose iki Antrojo pasaulinio karo žydai sudarė gausiausią tautinę mažumą, kurios gyvenimo specifiką lėmė saviti tikybos reikalavimai. Judaizmas – ne tik etninė religija, bet ir kultūrinių, moralinių bei socialinių reiškinių visuma. Žydų religinės tradicijos pagrindą sudaro Tora (Penkiaknygė) ir teisė – halacha (žodinės Toros dalis, užfiksuota Mišnoje ir Talmude). Toroje suformuluota 613 priesakų bei draudimų – reikalavimas laikytis specifinių žydų gyvensenos taisyklių (šabo, apipjaustymo, maitinimosi apribojimų), švenčių, pasninko ir pan. Tradicinis judaizmas turi tokias institucijas kaip pirtis (mikva) ir ritualinė skerdykla, kurių atitikmenų nėra krikščionybėje, tačiau pagrindinis žydų bendruomenių nepriklausomumo požymis – kapinės ir sinagoga.
Nėra vieningos nuomonės, kur ir kada atsirado sinagoga, t.y. kokiomis istorinėmis aplinkybėmis ji formavosi. Nuo pat savo atsiradimo, dar prieš Šventyklos sugriovimą, sinagoga jau turėjo kitokį traukos centrą nei Šventykla: sinagogoje su Dievu „susitinkama“ studijuojant Torą, o ne atnašaujant deginamąsias aukas, kaip Šventykloje. Šventykla buvo viena, tad maldininkai į Jeruzalę plūsdavo iš įvairių šalies vietų; sinagogos buvo vietinių bendruomenių maldos ir Toros studijavimo centrai. Sinagogos egzistavimą pirmajame amžiuje patvirtina Naujasis Testamentas, archeologiniai tyrinėjimai. Po Šventyklos sugriovimo (70 m. e. m.) sinagoga tapo svarbiausia judaizmo institucija. Šventykla – buvęs izraelitų dvasinio ir kultūrinio gyvenimo centras – išlieka amžinu judaizmo simboliu. Kiekvienoje sinagogoje išlaikytas tam tikras simbolinis ir vizualinis ryšys su Šventykla, pradedant orientacija bei plano struktūra ir baigiant interjeru. Ankstyvosiose sinagogose naudotas ir Sandoros palapinės – dviejų patalpų – modelis. Todėl galima teigti, kad Sandoros palapinė ir Šventykla buvo sinagogos provaizdžiai.
Sinagoga (gr. synagoge – susirinkimas, suėjimas), reiškianti susirinkimą, taip pat žydų maldos namus, yra pašvęsta trims tikslams: religinėms apeigoms, studijoms ir bendruomenės susirinkimams. Šias fukcijas apibrėžia ir hebrajiški pavadinimai: beit ha tefila (maldos namai), beit ha midraš (mokymo, arba studijų namai), beit ha kneset (susirinkimo namai). Kitų kalbų pavadinimai, naudoti sinagogos apibūdinimui – lotyniškasis schola, vokiškasis schule, rusiškasis škola – paryškina mokymo funkciją; lenkiškasis božnica reiškia maldos namus, o rusiškasis molitvennaja škola pabrėžia dvi šio pastato funkcijas. Lietuvoje dar vartotas škala arba iškala. Visi minėti pavadinimai ilgainiui tapo sinonimais, kadangi sąvokos malda ir mokymas neatskiriamai susietos su sinagogos funkcijomis. Teoriškai skirtumą tarp sinagogos, maldos namų ir religinės mokyklos lemia rangas. Sinagogos lankomos iškilmingomis progomis, per šventes, o maldos namai ir religinės mokyklos skirti kasdieniniam Šventojo Rašto skaitymui.
Sinagoga Lietuvoje – jau baigiantis išnykti sakralinis pastatas, patyręs daugiausia griovimų bei transformacijų, netekęs pirminės paskirties bei šeimininkų – tapo tarsi simboline žydų bendruomenės dvasinio ir kultūrinio palikimo dalimi. Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje stovėjo apie 500 – 600 įvairių žydų maldos namų, vien Vilniuje jų buvo arti 100. Dauguma jų sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metu; dalis šių pastatų sugriauta arba smarkiai nukentėjo pokario metais. Iki šių dienų išliko tik dvi veikančios sinagogos ir maždaug aštuonios dešimtys žydų maldos namų (tarp jų – 13 medinių), pokario metais paverstų sporto salėmis, sandėliais ar gamybiniais cechais. Dauguma sinagogų stovi nenaudojamos su užkaltais ar užmūrytais langais ir nyksta. Tik kelios sinagogos buvo rekonstruotos ir pritaikytos naujai paskirčiai.
Žydų maldos namai buvo skirstomi pagal sezoną (vasarinės ir žieminės – šildomos sinagogos), priklausomybę tam tikram luomui (pirklių, atsargos kariškių, darbininkų) arba profesijai (siuvėjų, muzikantų, batsiuvių). Atskirus maldos namus statėsi chasidai. Sinagogos ir žydų maldos namai buvo vadinami įvairių religinių bendrijų, draugijų, brolijų ar cechų vardais; pastatams dažnai suteikdavo gatvės ar miesto rajono, kuriame stovėjo, pavadinimą, statytojo ar savininko vardą.
Pagal liturginių apeigų kryptį, išsivystė du sinagogų tipai: aškenazių – plito krikščioniškose Europos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje; sefardų – išplito į musulmoniškas šalis bei Ispaniją ir Portugaliją. XIX a. reformavus judaizmą, atsirado nauji sinagogų tipai: choralinės (su vyrų choru); reformuotos (su mišriu vyrų ir moterų choru) ir ultra – reformuotos (moterys dalyvauja pamaldose kartu su vyrais, tik skirtingose salės pusėse). Reformuotų sinagogų planų formos ir vidaus erdvė panašios į trinavių bažnyčių.
Add Comment