Pirmosios žydų bendruomenės etnografinėje Lietuvoje susiformavo XIV a., susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. XVIII a. viduryje žydų bendruomenių jau būta visoje Lietuvos teritorijoje, ir įvairių miestelių žydai gaudavo privilegijas, garantuojančias tikybos laisvę, religinių institucijų bei kapinių apsaugą. Nežiūrint to, žydų teisės buvo periodiškai ribojamos. Kai kuriuose miestuose žydai galėjo gyventi tik tam tikrose gatvėse; jose susiformuodavo ištisi kvartalai – tarsi “uždaros” teritorijos, vadinamos getais. Žydų maldos namai Lietuvoje buvo statomi atsižvelgiant į daugelį šalutinių veiksnių – įvairius draudimus (sinagogos negalėjo būti panašios į krikščionių šventoves ir vyrauti aplinkoje), statybas reglamentuojančius įstatymus bei žydų gyvenamųjų vietų koncentraciją miestuose ir miesteliuose.
Sinagogos nebuvo statomos miesto ar miestelio centre, kur paprastai dominavo katalikų bažnyčia ar carizmo laikais pastatyta cerkvė. Pastačius sinagogas, kartais prie jų susiformuodavo prekyvietės. Miesteliuose sinagogos dažniausiai stovėdavo kvartalo prie aikštės gilumoje, užstotos kitų pastatų arba šalutinėje gatvelėje, vedančioje į aikštę. Dažnai sinagogos statytos šalia vandens telkinių. Didžiuosiuose miestuose (Vilniuje ir Kaune) pagrindinės choralinės sinagogos pastatytos šalutinėse, vedančiose į centrą gatvėse. Maldos namų kiekį, dydį ir tipą nulemdavo žydų namų skaičius, bendruomenių poreikiai bei finansinės galimybės. Dažniausiai žydų maldos namai buvo statomi religinių bendruomenių lėšomis ir bendruomenės narių prašymu, tačiau pasitaikydavo ir privačių asmenų lėšomis statytų šio tipo pastatų. Dažnai sinagoga ar religinė mokykla būdavo įrengiama tiesiog gyvenamajame name – sinagogos funkciją gali atlikti bet kuri patalpa, kurioje maldai susirenka dešimt žydų vyrų (“minjan”).
Sinagogų architektūra skiriasi nuo kitų sakralinių pastatų architektūros. Specifinį sinagogų pobūdį ir formas sąlygoja judaizmo liturgija bei svarbiausi funkciniai reikalavimai, būdingi Rytų šventykloms: dalijimas į vyrų ir moterų puses, Šventojo Rašto saugojimo ir jo skaitymo (aron kodešo ir bimos) vietų parinkimas. Bendruosius sinagogų statybos aspektus reguliuoja halacha, kurioje nurodoma pastatymo situacija ir specifiniai architektūros bruožai, planavimo ypatumai bei vidaus įranga. Halachoje reikalaujama, kad sinagoga stovėtų ant jūros ar upės kranto, aukščiausioje miesto vietoje ir iškiltų virš kitų pastatų. Šių reikalavimų (išskyrus stovėjimą prie vandens telkinio) diasporos žydai įvykdyti negalėjo, nes tai prieštaravo tų šalių, kuriose jie gyveno, sinagogų statybą reglamentuojantiems įstatymams (sinagoga savo aukščiu negalėjo išsiskirti iš aplinkinių statinių). Tačiau jie bandydavo įstatymus pergudrauti ir reikalavimus nors iš dalies įvykdyti – virš stogo iškeldavo lazdą ar įgilindavo sinagogos grindis, tokiu būdu “paaukštindami” pastatą bei jo vidaus erdvę. Išorės architektūrai ar stiliui jokių ypatingų nurodymų nebuvo, išskyrus reikalavimą, kad sinagogoje būtų šviesu ir ji turėtų dvylika langų. Šią nuorodą buvo stengiamasi įvykdyti, bet ne visada pavykdavo padaryti lygiai dvylika langų.
Sinagogoje atsispindėjo visa žydų bendruomenės veikla. Tačiau dažniausiai sinagoga traktuojama kaip mokykla, kurioje skaitoma bei aiškinama Penkiaknygė ir Talmudas. Ši paskirtis išryškinta ir jos plano struktūroje, kuri, nežiūrint liturgijos pokyčių, išliko gana pastovi. Sinagogos ilgoji ašis orientuojama vakarų – rytų kryptimi. Vakarų pusėje įrengiamas prieangis (į maldų salę draudžiama įeiti tiesiai iš gatvės); iš jo patenkama į vyrų salę ir į antrojo aukšto galerijas, skirtas moterims. Vienaukščiuose maldos namuose moterims paliekamas koridorius vienoje salės pusėje arba jos šonuose. Pagrindinė patalpa sinagogoje yra vyrų maldų salė; svarbiausia joje – ritualo reikalavimus atitinkanti vidaus įranga: aron kodešas ir bima.
Aron ha kodešas, aron kodešas – švenčiausia sinagogos ar žydų maldos namų vieta, kurioje saugomi Toros ritiniai; ji susijusi su Sandoros skrynia, perkelta iš Dievo ir Mozės Susitikimo palapinės į Šventyklą. Sąvoka “aron kodešas” randamas jau II a. dokumentuose. Pradžioje tai buvo kilnojama skrynia ir stovėjo ne maldų salėje, vėliau – spinta ar niša, uždengta užuolaida, simbolizuojančia Šventykloje buvusią uždangą. Aron kodešas statomas prie sienos, atgręžtos į Jeruzalę t. y. į rytus. Aškenazių sinagogose Toros ritiniai laikomi vertikaliai, o sefardų – horizontaliai; šios tradicijos nulemia ir aron kodešo nišų formas. Viduramžių sinagogose aron kodešas nebuvo labai puošnus, stovėjo nišoje ir nedominavo salės interjere. Palaipsniui aron kodešo vizualinė reikšmė didėjo/augo – jis darėsi vis puošnesnis; kito ir jo santykis su bima bei salės erdve. Baroko – klasicizmo epochų aron kodešai primena katalikų bažnyčių altorius. XIX a. sinagogose jie dažniausiai įrengti apsidėse ir tapo pagrindiniais maldų salės architektūros akcentais.
Bima (almemoras) – paaukštinta vieta, iš kurios skaitoma Penkiaknygė. Bima talpinama išilginėje pastato ašyje, vidurinėje maldų salės dalyje. Bimos pakylos forma – stačiakampė, daugiakampė ar apskrita, atvira iš dviejų pusių (dažniausiai iš pietų ir šiaurės); į ją veda ne mažiau nei trys laipteliai. Bimoje stovi stalas, ant kurio dedami rodalai, žvakidės; joje pastatytas suolas, skirtas skaitantiesiems Toros tekstą. XVII – XVIII a. bima tapo svarbiausiu salės erdvę organizuojančiu elementu, jos geometriniu centru, išraiškingų formų statiniu. XIX a. pasikeitus ritualui, sumažėjo vizualinė bimos reikšmė: pailgėjus salės planui ir atsiradus atviroms antrojo aukšto galerijoms, neteko prasmės centrinė bimos padėtis. Ji priartėjo prie aron kodešo ir tapo ažūrinė, mažiau pastebima.
Įdomi Vilniaus Didžioji sinagoga. Jos interjere dominavo vyrų salės erdvė, kurioje buvo sukoncentruotas visas dekoras ir puošnūs ritualo reikmenys. Sinagogoje buvo daug meniškų ir brangių ritualo reikmenų bei įvairių daiktų – šviestuvų, sidabro žvakidžių, Toros ritinių, paauksuotų taurių, tekstilės gaminių ir pan. Vilniaus Didžioji sinagoga nepanaši į kitų konfesijų sakralinius pastatus: ji neturėjo išskirto reprezentacinio fasado, nesimatė ir religinių simbolių.
Tačiau savo tūriu sinagoga išsiskyrė iš kitų Vilniaus žydų kvartalo pastatų, nors ir buvo apie du metrus įgilinta į žemę. Vilniaus Didžioji sinagoga neišliko, tačiau ji buvo užfiksuota istorinėse nuotraukose, brėžiniuose bei prieškario Vilniaus gyventojų (ypač žydų) atmintyje. Ši sinagoga priskiriama įdomiausioms renesansinėms Europos sinagogoms.
Add Comment