Jokūbas Josadė (1911 Kalvarija – 1995 Vilnius)
Šio rašytojo darbus galima skirti į tris laikotarpius – tai proza jidiš k. iki Antrojo Pasaulinio karo, kūriniai lietuvių k., bet žydiška tematika pirmaisiais dešimtmečiais po karo ir sugrįžimas prie jidiš šaknų, verčiant savo lietuviškai parašytus kūrinius į jidiš kalbą nuo 8 deš. J. Josadė kūrė tiek prozą, tiek dramas, tiek pasižymėjo kaip literatūros kritikas.
XX a. 4 deš. rašytojas įgijo humanitarinį išsilavinimą Vytauto Didžiojo universitete, netrukus jo apsakymus pradėjo spausdinti žydų periodiniai leidiniai. Visuomeniškai aktyvus kūrėjas tuomet dalyvavo organizacijos Raudonoji pagalba veikloje, 1940-1941 m. darbavosi Der Emes (Lietuvos žydų laikraščio) redakcijoje. Prasidėjus karui J. Josadė pateko į Raudonosios armijos Šešioliktąją lietuviškąją šaulių diviziją. Nors jam pavyko išvengti daugelio savo tautiečių likimo Antrojo Pasaulinio karo metu, tačiau kaip kareivis jis patyrė karo baisumus fronte, buvo sužeistas prie Oriolo. Pasibaigus karui rašytojas liko Lietuvoje, nesibodėjo naująja socialistine santvarka ir 1948-1959 m. vadovavo žurnalo Pergalė kritikos skyriui. Dažni jo kūrinių veikėjai – pokario aktyvistai, netgi tarybiniai pareigūnai, išgyvenantys įvairiausias moralines, dvasinio apsisprendimo dilemas. Pagrindinis J. Josadės kūrinių leitmotyvas – idealų ir realybės priešprieša, romantizmas, perkeltas į sovietinę erdvę.
Kūrėjas sulaukė ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nekūrė emigracijos į Izraelį planų, Lietuvą suvokė kaip savo gimtąjį kraštą. 1995 m., sulaukęs garbaus amžiaus, mirė Vilniuje.
Add Comment