Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos žydų literatūroje įvyko lūžis – 1920 m., Lenkijai okupavus Vilnių, viena nuo kitos atsiskyrė ir iki 1938 m. buvo izoliuotos dvi žydų literatūros dalys: Vilniaus literatūrinis centras, patekęs į lenkų literatūros įtaką, ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos žydų literatūra Kaune. Vilnietiškoji linija tęsė Lietuvos Jeruzalės istorinę tradiciją ir misiją, ypač palaikoma ir formuojama Žydų mokslo instituto (YIVO), įsteigto 1925 m., veiklos; kaunietiškoji buvo nuspalvinta lietuviškojo patriotizmo ir sąsajų su lietuvių etnine ir moderniąja kultūra. Abiejuose miestuose ėjo rašytojus telkę žydų laikraščiai (Vilniuje – Vilner Tog, Kaune – Jidishe shtime ir Folksblat) ir literatūriniai leidiniai, veikė leidyklos, žydų rašytojų sąjungos ir kultūrinės draugijos. Tačiau Vilniuje telkėsi pačios talentingiausios ir gausiausios žydų literatūros jėgos, egzistavo didžiulė jidiš literatūros auditorija. Kauno žydų literatų ratas buvo kur kas siauresnis, tačiau jų kūryba yra unikali dėl savitos lietuviškosios tematikos.
XX a. 3 dešimtmetyje pats reikšmingiausias literatūros reiškinys Vilniuje buvo poeto, rašytojo ir dramaturgo Moišės Kulbako (1896 – 1937) kūryba ir veikla. Jo tekstuose visokeriopai išsiskleidžia gamtiškoji pasaulėjauta, žydiška Lietuvos peizažo mitologija, vitališkasis panteizmas, kuris jungiasi ir su giliąja žydų mistikos tradicija. M. Kulbako kūryba daugeliu atžvilgių yra Lietuvos žydų literatūrinio modernizmo sintezė.
M. Kulbaką savo autoritetu ir mokytoju laikė žydų literatų ir menininkų grupė Jung Vilne (“Jaunasis Vilnius”, veikė nuo 1927 m.) – kitas didžiulės svarbos tarpukario literatūrinis reiškinys. Pagrindiniai, žinomiausi Jung Vilne nariai – poetai ir prozininkai Abraomas Suckeveris (g. 1913) ir Chaimas Gradė (1910 – 1982). Greta Nobelio premijos laureato Icchoko Bashevio Singerio (1904 – 1991) jie yra du žymiausi pokarinės jidiš literatūros autoriai. Kiti grupės rašytojai – Leizeris Volfas (1910 – 1943), Šmerkė Kačerginskis (1908 – 1954), Šimšonas Kahanas, Elchananas Vogleris, Moišė Levinas (1908 – 1942), Perecas Miranskis. Grupės narių stilistikos skalė plati – nuo realistinės socialinės kritikos ir natūralizmo iki avangardo, ekspresionistinio grotesko, šokiruojančių siurrealistinių vizijų; į avangardinę kalbėseną tekstuose dažnai įpinami žydų folkloro ir tradicinės religinės pasaulėjautos motyvai.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje žydų kultūrinis gyvenimas buvo išties turiningas. Vytauto Didžiojo universitete veikė Semitologijos katedra, kuriai vadovavo literatūrologas Nachmanas Šapira (1895-1943), savo knygose pirmąkart pristatęs jidiš literatūrą lietuvių skaitytojui. Ėjo gausi spauda jidiš kalba. Vienas originaliausių Kauno jidiš autorių – prozininkas Eliezeris Heimanas, lietuviškosios žydų modernizmo stilistikos atstovas. Tai moderni realistinė proza, kurioje stiprios vidinės metaforinės teksto jungtys, archetipinės struktūros, psichoanalitinės įžvalgos, tad tekstas dažnai priartėja prie magiškojo realizmo ribos. Galima įžvelgti nemažai E. Heimano stilistikos sąšaukų su tuo pat metu Kaune publikuotų Antano Vaičiulaičio novelių bruožais. 1937 m. Kaune buvo išleista E. Heimano istorinė apysaka “Abraomas Mapu” (Avrom Mapu), pelniusi didelį pripažinimą: apsakymus ėmė spausdinti Izraelio spauda, jo kūrybą pastebėjo ir įvertino garsusis žydų prozininkas Icchokas Bashevis Singeris. Deja, parengto savo apsakymų rinkinio rašytojas nebespėjo išleisti: jis buvo žiauriai nužudytas 1944 m. Kauno gete (išgelbėti novelių rankraščiai paskelbti tik 1972 m. Tel-Avive).
Add Comment