Dešimt prarastų genčių

Dešimt prarastų genčių – Dešimt prarastų genčių – religinė tradicija, teigia, kad Jokūbas buvo Izraelio tautos pradininkas – jo dvylika sūnų (Reubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas, Zebulunas, Danas, Naftalis, Gadas, Ašeras, Juozapas, Bendžaminas)  pradėjo Izraelio gentis, kurioms Jošua laikais buvo padalintas Izraelis. Juozapo gentį šiek tiek vėliau jo sūnų pakeitė Efraimo ir Manašo gentis. Devynios gentys po pilietinio karo sudarė Šiaurės sąjungą, kurią 722 pr. Kr. nugalėjo asirai ir išvarė iš užimamų žemių. Bendžaminai ir  judai valdė Judėją, leviai buvo šventikai ir savo teritorijos neturėjo. Tradicija sako, kad po asirų išvarymo 10 genčių buvo prarasta, o visi žydai yra Benjamino, Judo ar Levio palikuonys. Apie likusių genčių likimą sklando daug mitų ir įvairios tautos bei bendruomenės kildina save iš jų. Šiaurinių genčių atskilusių Saliamono laikais ir jų sudaryta sąjunga taip pat vadinama “Izraelio namais”, o levių, judų ir bendžaminų – “Judėjos namais”. Dar žiūrėkite: Bene Efraim, Bnei Menaše, Beta Israel arba falašos, Igbo žydai, Persijos žydai, Lemba, “Izraelio namai”, Puštūnai, Britiškas izraelizmas, Antižydiškos interpretacijos.