Vedybos buvo tikrasis gimtųjų namų palikimas. Įvairiuose sluoksniuose vyravo skirtingi santuokų modeliai. Turtingesniuose – jaunoji pora galėdavo tikėtis nemažo investuoto kapitalo, kurį gaudavo kraičio pavidalu; su juo buvo galima pradėti savarankišką gyvenimą. Tokios perspektyvos kaina – piršlybų metu beveik visa derybų eiga rūpindavosi tėvai, o jauniems žmonėms apie sprendimą pranešdavo tuomet, kai piršlybos jau būdavo pasiekę tokį lygį, jog būdavo sunku pasakyti ne. Dalinį šio proceso sklandumą lemdavo gana jaunas jaunavedžių amžius – neretai vos sulaukus ankstyvos paauglystės. Tokiais atvejais jauna pora paprastai kažkurį laiką gyvendavo su jaunosios šeima. Paprastai žydai labiau norėdavo susilaukti sūnaus nei mergaitės. Viena pagrindinių priežasčių – ganėtinai didelio dukros kraičio sukrovimas, kuris sukeldavo didžiulę įtampą.
Neturtingi žydai, kurie sudarė didžiąją dalį visuomenės, nematė kitos išeities, kaip vedybų atidėjimą iki to laiko, kai nuotaka ar jaunikis pajėgs save išlaikyti. Sulaukę dvidešimties daugelis jaunų žydų būdavo pasirengę pradėti savarankišką gyvenimą, tuomet paprastai ir sukurdavo šeimą. Jie būdavo jau savarankiški ir iš savo tėvų nereikalaudavo didelių dovanų, todėl turėdavo ir didesnę partnerio pasirinkimo teisę. Šiuose sluoksniuose pasitaikydavo ir romantiškų vilionių, kurios ir nulemdavo poros santykius.
Add Comment