Laidotuvių rengimu užsiima viena svarbiausių bendruomenės institucijų – chevra kadiša. Į šią organizaciją išrenkami išskirtiniai religinių įstatymų žinovai, labiausiai gerbiami bendruomenės žmonės. Būti jos nariu labai didelė garbė, nes pagalba laidotuvėse vertinama kaip viena svarbiausių dorybių.
Laidotuves stengiamasi surengti mirties dieną (jei tai ne šeštadienis, kuomet negalima atlikti daugelio su laidojimu susijusių darbų, o taip pat viešai rodyti sielvarto) arba bent jau kitą dieną, nes toks yra Biblijos reikalavimas. Velionio apverkimas, paskutinių žodžių apie jį sakymas ir Šventraščio ištraukų skaitymas vyksta ne prie kapo, o specialiame name prie įėjimo į kapines. Judaizme nepriimta puošti mirties: miręs žmogus laidojamas įkapėse ir be karsto, arba paprasčiausiame karste. Į laidotuves nenešamos gėlės ir vainikai, kaip ir vėliau lankantis prie artimųjų kapų (kartais ant kapo paliekamas akmenukas).
Gedulą ženklina įkarpas žydo rūbe, o ne juoda spalva. Septynias dienas po laidotuvių velionio giminaičiai atlieka gedulo bei susikaupimo apeigą – šiva: neišeina iš namų, nesiima aktyvių veiksmų, nenaudoja papuošalų ir kosmetikos, nedalyvauja pramogose. Jie sėdi ant grindų arba ant žemų sėdynių, basi. Mirusiojo kambaryje jo atminimui nuolat dega žvakė – dvasios simbolis. Visuose namuose užkabinami veidrodžiai, paveikslai, televizoriaus ekranas.
Laidotuvių metu, šiva dienomis ir triskart į dieną per gedulo metus likęs našlaičiu sūnus skaito atminimo maldą – kadiš (jei mirusysis neturėjo sūnaus, tą daro artimiausias giminaitis – vyras). Kadiš taip pat skaitomas per mirties metines – jorcait (jid.). Per Jom-Kipur, Pesach ir Sukot šventes pamaldų sinagogoje metu skaitomas kadiš visiems mirusiesiems. Praėjus trisdešimčiai dienų po mirties rengiama atminimo ceremonija prie kapo. Po to galima statyti antkapį – macevą.
Add Comment