Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas nutraukė nepaprastai turtingą, pasaulinę reikšmę įgijusią moderniosios Lietuvos jidiš literatūros tradiciją. Daug kūrėjų buvo fiziškai sunaikinti vykdant nacistinį genocidą arba žuvo SSRS (pavyzdžiui, Jung Vilne nariai Š. Kahanas, B. Michtomas, R. Suckever, M. Levinas, L. Volfas). Per stebuklą išsigelbėję nuo mirties rašytojai (pavyzdžiui, A. Suckeveris) po karo daugiausia emigravo į Izraelį arba JAV. Jų kūriniuose lietuviškoji tematika išliko stipri, nors Holokausto patirtis ją pripildė itin niūrių ir tragiškų spalvų. Tačiau po karo, nebelikus jidiš bei hebrajų autorių ir jų skaitytojų, Lietuvos žydų literatūra vis dėlto dar buvo kuriama ir jidiš kalba.
Žinomiausias pokario jidiš literatūros kūrėjas – poetas Hiršas Ošerovičius (1908 – 1994), kilęs iš Panevėžio, tarpukario Kauno universiteto auklėtinis, septyneris metus praleidęs stalininėje Sibiro tremtyje, vėliau gyvenęs Vilniuje ir 1971 – aisiais repatrijavęs į Izraelį. 1964 ir 1968 m. buvo išleisti du Ošerovičiaus kūrybos lietuviškų vertimų, atliktų žymiausių tuometinių lietuvių poetų, rinkiniai; į rusų kalbą jo rinkinį išvertė garsus poetas Arsenijus Tarkovskis. Vis dėlto po karo Lietuvos žydų rašytojų kūryba ilgainiui perėjo į lietuvių ir rusų kalbas, susiliejo su lietuvių literatūriniu gyvenimu, ir su žydiškosios tradicijos specifika tiesiogiai prabilo lietuvių auditorijai.
Žinomiausių, labiausiai pripažintų Lietuvos rašytojų gretoje – žydai prozininkai Icchokas Meras (g. 1934), Grigorijus Kanovičius (g. 1929), Markas Zingeris (g. 1947), dramaturgas ir beletristas Jokūbas Josadė (1911-1995), poetas ir vertėjas Alfonsas Bukontas (g. 1941). Per jų kūrybą – nors ir netiesiogiai – šiandieninis mūsų skaitytojas vis dar gali pajusti ir jidiš tradicijos dvelksmą. Pastaraisiais metais Vilniuje gyvena ir jidiš kalba kuria prozininkas, vienas garsiausių pasaulyje jidiš filologijos mokslininkų Dovidas Katzas (g. 1956), jo novelės verčiamos į lietuvių kalbą.
Add Comment