Tradicinėje žydų šeimoje subręsdavo trys ar keturi vaikai. XIX a. sumažėjo mirtingumas, ypač vaikų; didesnis išgyvenusių vaikų skaičius lėmė didelės žydų šeimos modelio susiformavimą, o tai įtakojo didžiulę ne tik finansinę, bet ir emocinę įtampą. Žydų šeimoje stipriausias būdavo motinos ir sūnaus bei tėvo ir dukters ryšys. Moterys, kurios aktyviai nedalyvaudavo bendruomeniniame ar moksliniame gyvenime, sūnų paprastai laikydavo kaip savo alter ego – darydamos tai, ko šie negalėdavo daryti. Žydų tėvai būdavo kur kas meilesni dukroms nei sūnums, nes joms nekeldavo tokių reikalavimų, su kuriais susidurdavo sūnūs.
Prarasti kartų ryšiai ir lūkesčiai, jog vaikai turėtų gyventi šalia tėvų, nulėmė žydų visuomenės lankstumą bei sugebėjimą greitai reaguoti į naujas galimybes, suvaržymus bei pavojus. Tai lėmė dažną kėlimąsi iš vienos vietos į kitą, emigraciją, bet kartu buvo jų jėgos bei įkarščio šaltinis kovoje už išlikimą. Lietuvos žydai, kurie XIX a. pabaigoje pateko į nežydiškų kultūrų sukūrį, ir tie, kurie XIX a. pabaigoje iš Lietuvos emigravo į JAV, retai kada vaikus skatindavo siekti gero išsilavinimo bei integruotis į įvairias nežydiškas visuomenes. Tokios integracijos kaina – tarp tėvų ir vaikų atsiradęs socialinis nuotolis. Nors tradicinėje visuomenėje tokio atstumo susidarymas bet kokiu atveju buvo tikėtinas, pasipriešinimas tam buvo gana menkas.
Add Comment