Eljakumas Cunzeris (1840 Vilnius -1913 JAV)
XIX a. II pusės poetas Eljakumas Cunzeris (Eliakum Zunser), minėtinas kaip ryškus Lietuvos jidiš literatūros atstovas. Vaikystę praleidęs vargingoje Vilniaus Ramailos ješyvoje, ortodoksiškoje aplinkoje, jaunystėje persikėlęs į Kauną pateko į rabino Izraelio Salanterio ir Musarų judėjimo įtaką. Visgi jam nepavyko išvengti susidūrimo ir su tuo metu tarp Lietuvos žydų ortodoksų gana nepriimtinu maskilių mokymu. E. Cunzeris intesyviai ėmė domėtis Haskalos idėjomis, bet bandė derinti jas su tradiciniu ortodoksiškumu. Jis siekė šviesti ir mokyti žmones pagrindinių maskilių judėjimo principų, padėti jiems atsikratyti nereikalingų įpročių, neparankios senovinės aprangos, iracionalių praktikų.
Liaudies dainius stengėsi ne moralizuoti, bet pralinksminti savo klausytojus, kartu nepažeisdamas pagrindinių tradicinio tikėjimo principų. Užkrečiamos dainų melodijos bei paprastas jų turinys pritraukė minias, dainos plito iš miesto į miestą. Jo kūryba itin įvairavo: nuo gausybės vestuvinės tematikos dainų iki mesianistinių vizijų kupinų kūrinių. 1861 m. buvo išleistas pirmasis jo dainų rinkinys “Naujos dainos” (“Shirim Khadashim”).
E. Cunzerio asmeninis gyvenimas nenusisekė – po tragiškos jo pirmosios žmonos ir 9 vaikų mirties 1870 m. jis imtas vadinti liūdesio pranašu. Vos per plauką išvengęs patekimo į Rusijos imperijos rekrutus, jis ėmė aktyviai agituoti prieš rusifikaciją, per skubią žydų bendruomenės modernizaciją ir supasaulietinimą. Laikmečio dvasios paveiktas jis ėmėsi ir sionistinės kūrybos, jo daina “The Plow-die sokhe” (“Sugrįžimas į Sioną”) laikoma pirmosios alijos įkvėpimo šaltiniu. 1889 m. dainius emigravo į JAV, toliau kūrė, atspindėdamas žydų imigrantų problematiką. E. Cunzerį, palikusį daugiau nei 600 kūrinių, pagrįstai galima vadinti liaudies dainiumi, kadangi priklausomai nuo gyvenamojo arealo konteksto, jis stengėsi daina perteikti vietinės žydų diasporos išgyvenimus.
Add Comment