Po Raudonosios Armijos įsiveržimo į Vilnių ir 1919 m. vasarį Socialistinės Lietuvos ir Baltarusijos respublikos paskelbimo, Azro, Elmitas ir Šermenas įkūrė Vilner Yidisher Milkhome Teater. Tiesa, teatras veikė tik porą mėnesių, iki lenkams okupuojant Lietuvą (1919 m. balandžio 19 d.); be kitų, jis pastatė P. Hiršbeino pjesę “Di puste kretshme” (Tuščia smuklė), Y.L. Peretco – “Es brent” (Dega) bei Šalomo Ašo – “Got un nekome” (Dievas ir kerštas).
Valdant lenkams, vaisingiausias dramos gyvenime metas buvo 1920 – 1935 metų laikotarpis. Tarpukario laikotarpiu Vilniuje paprastai veikė vienas ar du teatrai. Pasibaigus karui, savo veiklą pradėjo Konskos gatvėje 1 įsikūręs Palas teatras. Čia veikė A. Slobodskio ir L. Šriftzetserio vadovaujama Yidisher Drame un Komedie Teater grupė. Po metų pertraukos 1928 m. Palas virto Nayer Teater, kurio direktoriumi tapo S. Kupermanas. 1930 m. pradžioje jis sustabdė savo veiklą. Anksčiau 1926 m. Fraynd fun Yidishn Teater organizacijos iniciatyva Liudvisarskos gatvėje 4 buvo įkurtas Tautinis teatras. Jo vadovu tapo Nachmanas Lipovskis (vėliau M. Karpinovičius). 1933 m. Tautinis teatras virto Vilner Yidisher Teater, kuriam vadovavo Leibas Bergeris ir Jonas Turkovas.
1932 m. lapkritį Nowogrodzka gatvėje 8 (taip vadinamoje Filharmonijos salėje) buvo įkurtas Undzer Teater (nuo 1937 m. Nayer Yidisher Teater), vadovaujamas Icchako Zalebergo. Nuolatinės finansinės problemos lemdavo palyginti dažną vadovybės, teatrų pavadinimų kaitą ar net laikiną veiklos nutraukimą. Nepakankama valstybės parama užkirto kelią normalių darbo vietų sukūrimui, nebuvo įmanomas ir tinkamas pastato išlaikymas, todėl vietinės valdžios įsakymu teatras buvo laikinai uždarytas. Konkurencija su geriau apmokamais lenkų teatrais žydų teatrams buvo didžiulis iššūkis, tuo labiau, kad žydų bendruomenėje pamažu didėjo kalbinė asimiliacija. 1935 m. pusę Vilniaus lenkų teatrų žiūrovų sudarė žydai.
Remiantis šaltiniais, 1933 m. Undzer Teater lankomumas paprastomis dienomis siekdavo 50%, o švenčių – 95%. Stengiantis išlaikyti aukštą meninį repertuaro lygį teatre buvo statomos melodramos, operetės ir dramos. Retkarčiais vienam ar kitam vaidmeniui buvo kviečiami ir žymūs kitų Lenkijos miestų menininkai. Tuo metu veikusiame ir antrajame – Vilner Yidisher Teater – teatre statomų spektaklių skaičius ir jų lankomumas buvo maždaug toks pat kaip Undzer Teater, o esminis jų skirtumas – repertuaras: vyravo melodramos; dramos, komedijos ar operetės pasirodydavo rečiau ir jų kokybė buvo kur kas prastesnė.
Skirtingai nuo stacionarių teatrų, daugelis teatro grupių keliaudavo iš provincijos į provinciją, kur rodydavo savo spektaklius. Nuo 1920 m. pradžios savo veiklą pradėjo šios hebrajų kalba spektaklius stačiusios teatro grupės: Ha-bima Ha-ivrit (Žydų teatras) ir Ha-studio Ha-deramati Ha-ivri (Žydų studija); tiesa, 1930 m. svarbiausią vaidmenį suvaidino jidiš teatrai: Maydim (1933-1942) ir Davke (1933-1939). Maydim buvo vienas iš nedaugelio lėlių teatrų Lenkijoje, kurio repertuaro spektakliai buvo skirti tiek vaikams, tiek ir suaugusiems. Jo įkūrėjai buvo Aronas Bastomskis, Jechelis Burginas ir Bencijonas Michtomas. Michtomas buvo dekoracijų ir lėlių autorius, o skulptorius Beras Rabinovičius jas gamindavo. Jidiš teatrų repertuarą sudarė patys įvairiausi kūriniai; režisieriai statė klasikinius žydų ir pasaulinio garso kūrinius (pavyzdžiui, Šolomo Aleichemo, M. Nadiro, J. Opatošu, M. Kulbako, A. Puškino, I. Krylovo). Jie rėmėsi ir specialiai teatrui sukurtais tekstais, kuriuose neretai humoristiniu-satyriniu stiliumi buvo keliamos politinės problemos; dėl šios priežasties Majdim buvo laikomas politinės satyros teatru. Jo spektakliuose skambėdavo žydų, lenkų bei čigonų liaudies dainos.
Davke grupė savo veiklą pradėjo kaip nedidelis teatras, kurio įkūrimą iniciavo Frand fun Jidish Teater. Ji subūrė jaunąją žydų aktorių kartą: aktorius, kurių daugelis buvo baigę Žydų Dramos studiją: H. Bleichą, D. Demererį, M. Raną, M. Papieriną, Š. Pomotšniką; chorui ir orkestrui vadovavo L. Olgušas; čia dirbo ir aktoriai – B. Michtomas, R. Volfas, P. Miranskis, M.Levinas, Š. Kačerginskis. Jie statė J.L. Peretco, M. Kulbako, L. Halperino pjeses bei muzikinius kūrinius. Majdim ir Davkė, kartu su Jung Vilne grupe, 1930 m. viduryje buvo laikomos aktyviausiomis žydų organizacijomis įgyvendinant jidišistų skelbtas idėjas; jų dėka Vilnius tapo svarbiu žydų kultūros idėjų skleidimo centru.
Nuo 1919 m. Vilniuje pasirodė ir vaikų teatrai (tuo metu jie statė Peretco “A Din-Tojre mitn vint” (Rabinistinis išbandymas su vėju). 1920 m. buvo įkurta Kinder Ojditorie organizacija. Vaikams ji organizuodavo spektaklius, koncertus ir paskaitas, o 1930 m. buvo įkurtas teatras vaikams TUSH (Teater un Shpil) (jame buvo statomi spektakliai, pagal Tveno ir Anderseno kūrinius).
Prasidėjus II Pasauliniam karui, įvairių žydų institucijų, taip pat ir teatrų, veikla nutrūko. Tiesa, nepaisant visų sunkumų, buvo dedamos pastangos prikelti sceninę veiklą. Taip nuo 1940 m. rugsėjo 9 d. iki 1941 m. birželio 21 d., tarybų valdžios okupuotame Vilniuje vis dar veikė antrasis Jidishe Milkhome Teater (Žydų Karinio laikotarpio teatras), kurio direktoriumi tapo komunistinis žydų rašytojas iš Kauno Dovidas Umru; jo literatūrinis vadovas buvo Chaimas Gradė, Jung Vilne grupės narys. Per dešimt savo gyvavimo mėnesių teatras pastatė aštuonias Šalomo Aleichemo, P. Markišo, J.L. Peretco, V. Šekspyro pjeses. Tuo laikotarpiu Yidisher Teater un Kunst Gezelshaft (YITEG) mieste organizavo žydų teatro gyvenimą.
Add Comment