Muzikinė žydų – litvakų, daugiaamžių Baltarusijos – Lietuvos regiono gyventojų, kultūra, su jai būdingiausiais bruožais, susiformavo XVIII a. viduryje. Čia jos raida buvo glaudžiai susijusi su tradiciniu žydų gyvenimu ir pasižymėjo ypač konservatyvia forma. Įvairių žanrų žydų – litvakų muzika tapo svarbiausių aškenaziškos žydų atšakos muzikinių savybių išraiška.
Dauguma tyrinėtojų Rytų Europos žydų muzikinį palikimą yra linkę traktuoti kaip stilistiškai vieningą; pabrėžiamas skirtingų sluoksnių repertuaro bendrumas, jo paplitimo migruojanti savybė, jidiš kalbos fonetinės prielaidos ir t.t. 1947 m. I. Dobrušinas kartu su A. Judickiu išleido žydų liaudies dainų rinkinį. Žydų muzikos tradicijai būdinga tos pačios dainos, melodijos, patarlės, muzikos stiliai, kalbos formos, žanrų įvairovė, muzikos instrumentai skirtingose vietovėse.
Bėgant laikui, vieningoje aškenazių kultūros sistemoje įvyko tam tikra regioninių ypatybių diferenciacija. XIX a. muzikiniame mene gana stipriai pradėjo ryškėti regioniniai skirtumai. Palyginti ilgi šio regiono žydų gyvenimo stabilumo periodai lėmė tai, jog jie apsistodavo krašte, čia įleisdavo šaknis, kiek jiems tai buvo leidžiama, įsitraukdavo į pilietinį gyvenimą, paraleliai kurdami savo subkultūrą. Stiprus, amžių nugludintas adaptacijos jausmas tautinei sąmonei padėdavo įsisavinti vietines kalbos ypatybes ir kaimynines kultūras, kurios aškenazių diasporos viduje stipriai įtakodavo įvairių dialektų formavimąsi. Muzikinės žydų – litvakų kūrybos tradicijos specifika – ypatingas tyrimo objektas. Ji nėra išsamiai pažinta, nes pats fenomenas buvo gana menkai tyrinėtas; nėra sukaupta didelių žydų – litvakų muzikos fonografinių kolekcijų; nėra užfiksuota, kad jau užrašyti pavyzdžiai būtų paplitę už savo geografinės tėvynės ribų. Kur kas geriau ištirtas Ukrainos, Besarabijos, Galicijos, Lenkijos žydų muzikinis paveldas, o žydų – litvakų muzikinių tradicijų ypatybių tyrimas prasidėjo gana vėlai; jis susidūrė su begale sunkumų ir šiuo metu yra apleistas.
Add Comment