Žydų miestelio muzika pasižymi ryškiausiais tipologiniais bruožais; pamažu ji tapo Rytų Europos žydų tautinės pasaulėžiūros istoriniu modeliu. Nepaisant sunkumų bei išgyvenimų, miestelio žydo gyvenimą nuolatos lydėjo muzika, apie ką mums byloja ir jidiš likteratūros klasikai, to laikotarpio liudininkų prisiminimai bei archyvinė medžiaga.
Paskutiniųjų trijų šimtmečių muzikinei žydų tradicijai įtaką padarė šie faktoriai:
1. visuomeninio gyvenimo pobūdis – miestelyje, dideliame mieste ar kaime;
2. požiūris į tradiciją, remiantis bendruomenių viduje kilusiomis diskusijomis bei kultūrinio dialogo procesu slaviškame kontekste;
3. materialinės bendruomenės gerovė, kuri įtakojo kultūrinių vertybių ypatybes ir, atitinkamai, muzikinės kūrybos skonį bei poreikius;
4. meninės prigimties žydų bendruomenės sluoksnio susiformavimas bei estetinių galimybių – tiek individualių, tiek ir kolektyvinių – išraiškos pobūdis.
Miestelio muzikinės tradicijos struktūrą sudarė trys sluoksniai: chazanut, kasdienė liaudies daina bei klezmerių muzika. Chasidų bendruomenėse dar prisidėjo paraliturginis sluoksnis – soliniai ir choriniai nigunai bei cadikų dainos. Miestelio žydai demonstruodavo nuo vaikystės ugdomo dvasinio gyvenimo intensyvumą. Chazano, kaip religinio tarnautojo, o ne kaip muzikos atstovo, įvaizdis paaiškina jo aukštą statusą bendruomenėje. Nepriklausomai nuo chazano talento, jo kūrybinių bei muzikinių galimybių, pakakdavo tik paties švento teksto laikymo ir emocionalaus jo skaitymo, kad jo figūra ir pareigos būtų aukštinamos.
Add Comment