Pirmąją žydų knygą – Jokūbo ben Ašerio religinės teisės kodeksą Arvaa ha-turim (“Keturi bokštai”) – 1475 m. išspausdino Mešulama Rafa Kusi Italijos Piove di Sacco mieste. Būtent Italijoje ir prasidėjo žydų spaustuvių veiklos raida, nors spaustuvių įkūrėjai beveik be išimties buvo Vokietijos žydai – knygų spausdinimo pradininko Johano Gutenbergo amžininkai. Žymiausia yra spaustuvininkų Sončinų (pagal miesto, kuriame jie dirbo, pavadinimą) dinastija.
Daugelyje šalių žydų spaustuvės pasirodydavo anksčiau nei ne žydų. Be to, savininkų iniciatyva (pavyzdžiui, Venecijos Džustiniani spaustuvėje) ne žydų spaustuvėse buvo spausdinama ir nemaža žydų knygų dalis. Daugiau nei šimtą žydiškų knygų, pavyzdžiui, pirmąją spausdintą Bibliją su komentarais (taip vadinamą Biblia Rabbinica) ir pirmąjį Talmudo leidimą Venecijoje išspausdino krikščionis Danielis Bombergas (? – 1549).
Knygų spausdinimas žydų visuomenėje iš karto įgijo aukštą statusą ir buvo pavadintas melachat kode “šventu darbu” ir netgi avodat kodeš “šventąja tarnyste”. Pirmieji spaustuvininkai savo tikslu laikė Toros mokymo skleidimą, todėl jiems nebuvo būdinga profesinė konkurencija.
Deja, daugelis senųjų žydų knygų leidimų yra prarasti. Dėl pastovių kraustymųsi, kurie buvo susiję su krikščioniškosios valdžios persekiojimais ar bendruomeninio gyvenimo reguliavimu, žydai negalėjo įsteigti patikimų knygų saugyklų. Krikščioniškoje kultūroje iki viešųjų bibliotekų atsiradimo šį vaidmenį atlikdavo vienuolynai ir universitetai; žydų knygos buvo saugomos tik privačiose kolekcijose, todėl jų likimas buvo toks pat nepastovus, kaip ir jų savininkų.
Rytų Europoje žydų knygų spausdinimas prasideda XVI a. viduryje (1550 m. – spaustuvė įsteigiama Liubline, 1593 m. – Krokuvoje). 1788 m. pirmoji spaustuvė atidaroma Gardine, o 1789 m. – Vilniuje.
Add Comment