Pirmasis, pakylėjęs Lietuvos jidiš tarmę iki modernios literatūrinės grožinio teksto kalbos, buvo žydų litvakų rašytojas, maskilis Šolemas Jankevas Abramovičius (1836-1917, gimęs Kapulėje, Baltarusijoje). Iki tol kūręs didaktinę literatūrą hebrajų kalba, Abramovičius perėjo į jidiš, ir išleido romaną “Mažas žmogelis” (Dos kleyne mentshele), kurį pasirašė Mendelės Moicher Sforimo (“Mendelės Knygnešio”) slapyvardžiu. Romanistas tapo pirmuoju jidiš literatūros klasiku šalia kitų dviejų kanoninių autorių – iš Ukrainos kilusio Šolem Aleichemo (1859-1916) ir Lenkijos žydų kultūros subrandinto varšuviškio Icchoko Leibušo Pereco (1852-1915). Taip pat paminėtini iš Lietuvos kilę prozininkas Jokūbas Dinezonas (1852 – 1919), plačiai skaitytų sentimentalistinių romanų kūrėjas, Šloimė Bliumgartenas (slap. Jehoaš, 1871 – 1927), tautinio jidiš romantizmo ir archajiškų biblinių motyvų poetas, atlikęs visos Biblijos vertimą į jidiš; Izidorius Eljaševas (1873 – 1924), pasirašinėjęs pseudonimu Bal-Machšoves (Mąstytojas), tapęs profesionaliosios jidiš kritikos “tėvu”. Du garsūs Amerikoje kūrę moderniosios jidiš poezijos pradininkai – taip pat kilimo iš Lietuvos: Morisas Vinčevskis (1856 – 1932), Morisas Rozenfeldas (1862 – 1932).
Pačios ankstyviausios žydų modernizmo apraiškos pasirodė jau pirmajame nepriklausomame Vilniaus dienraštyje rusų kalba “Severo-Zapadnoje Slovo”, pradėtame leisti 1898 m. Jame bendradarbiavo Vilniaus žydų literatai Šemarija Gorelikas (1877 – 1942), Aronas Vaiteris – Deveniškis (1878 – 1919), kurie vėliau perėjo į kūrybą jidiš kalba, buvo spausdinami I. L. Pereco prozos vertimai iš jidiš į rusų kalbą. Didžiąją šio dienraščio autorių ir auditorijos dalį sudarė Lietuvos žydų inteligentija.
Nuo XX a. pradžios Lietuvos jidiš literatūros modernėjimas vyko labai dideliu tempu. Didelę jidiš kultūrinio ir literatūrinio švietimo veiklą Lietuvoje atliko socialistinė žydų Bundo partija, įsteigta 1897 m. Vilniuje. Todėl didžioji dauguma Lietuvos jidiš rašytojų modernistų buvo silpnesnių ar stipresnių kairiųjų pažiūrų intelektualai. Kartu – jidiš patriotai, rinkęsi ją kaip gimtąją, pasaulietišką liaudies kalbą, ir laikęsi nuostatos, kad ji turi būti puoselėjama kaip visavertė nacionalinė žydų kalba, nenusileidžianti moderniajai hebrajų kalbai dėl savo organiškumo.
Bene svarbiausia tiek literatūrinio modernizmo, tiek jidišizmo deklaracijų Lietuvoje – 1908 m. Vilniuje išleistas pirmasis modernistinis jidiš žurnalas Literarishe monatsshriftn (“Literatūriniai mėnraščiai”), redaguotas kritikų Šmuelio Nigerio (1883-1955), rašytojų A. Valterio ir Š. Goreliko. Žurnalas skelbė jidiš kultūros renesanso programą ir aukšto estetinio lygio, Vakarų Europos modernizmą atitinkančios literatūros kūrimo siekį. Kitas svarbus įvykis – Boriso Kleckino (1875 -1937) leidyklos įsikūrimas Vilniuje 1910 m. Ji pasižymėjo didelio dėmesio skyrimu jidiš grožinei literatūrai, didžiųjų žydų rašytojų raštų rinkinių, kultūrinių bei literatūrinių žurnalų leidimu, modernistinės literatūros mecenavimu. Paminėtini: neoromantinės lyrikos kūrėjas Dovidas Einhornas (1886-1973), modernūs, ekspresyvūs dramaturgai Perecas Hiršbeinas (1880 – 1948), Aronas Vaiteris – Deveniškis (1878 – 1919), savitas rašytojas ir lietuvių literatūros bei folkloro vertėjas Urija Kacenelenbogenas (1885 – 1980), išaugo Š. Nigerio (1883 – 1955) kaip modernistinio literatūros kritiko autoritetas. Taip pat Leiba Naidusas (1890-1918) – pirmasis tikras jidiš poezijos virtuozas, vienas pirmųjų dailės kritikų, savo straipsniuose atpažinęs ir iškėlęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genijų.
Add Comment