Kauno universitete veikė semitologijos katedra. Socialinių mokslų fakultetą (vėliau pavadintas Humanitarinių mokslų fakultetu) sudarė 18 kalbų, literatūros ir filosofijos katedrų, tarp jų 3 – judaikos: semitologijos, žydų istorijos ir jidiš filologijos. 1923 m. pabaigoje, pradėjus siaurinti žydų tautinę autonomiją, panaikintos trys katedros, tarp jų žydų istorijos ir jidiš filologijos. Po šios “reorganizacijos” likusi semitologijos katedra buvo vienintelė judaikos katedra to meto Baltijos šalyse.
1925 m. į katedrą buvo priimtas Kauno vyr. rabino Abraomo Šapiros sūnus Nachmanas (g. 1894 m.). tačiau iki 1926 m. pabaigos neturėjo etato, dirbo savanoriu. 1927 m. paskirtas lektoriumi, vėliau privatdocentu, o 1932 m. – docentu. N. Šapira skaitė keletą semitologijos kursų (arabų, sirų, aramėjų kalbas, lyginamąją semitų gramatiką), bet daugiausia laiko skyrė hebrajų kalbai ir ypač literatūrai. Katedroje greta dieninio skyriaus studentų kaip laisvieji klausytojai studijavo žydų mokyklų mokytojai, neturėję mokytojo cenzo. N. Šapiros paskaitų klausydavosi ne tik semitologijos, bet ir kitų specialybių studentai.
N. Šapira dirbo aktyvų mokslinį darbą, paskelbė nemažai studijų hebrajų kalbos ir ypač literatūros klausimais. Vertingiausias jo veikalas – hebrajų literatūros istorija, numatyta kaip daugiatomis, tačiau iki karo, 1939 m. atspausdintas tik pirmasis jos tomas, vienu metu paskelbtas Kaune ir Tel-Avive. 1957 m. Šapiros knyga buvo perspausdinta nepriklausomame Izraelyje. 1940 m. sovietinė administracija uždarė semitologijos katedrą. 1943 m. N. Šapira kartu su motina, žmona ir vaiku nužudytas Kauno IX-jame forte.
Vilniaus universitete veikė jidiš filologijos katedra.
Vilniaus Stepono Batoro universitete judaikos dalykai nebuvo dėstomi. 1939 m. Vilniui atitekus Lietuvai, dalis Kauno universiteto, taip pat Humanitarinis fakultetas, turėjo persikelti į Vilnių. Semitologijos katedros kėlimasis užtruko, nes mokslo metai jau buvo prasidėję, etatai paskirstyti, biudžetas patvirtintas. 1940 rugsėjo 30 d. fakultetas rekomendavo įkurti jidiš kalbos ir literatūros katedrą. Katedros vedėju tapo žymus jidiš filologas, dialektologijos tyrimų pradininkas, aktyvus JIVO filologijos skyriaus darbuotojas Nojus Priluckis. Katedra buvo atidaryta 1940 lapkričio 12 d., studijuoti joje užsiregistravo 35 studentai. Jidiš kalbos ir literatūros kursus skaitė vienintelis katedros dėstytojas N. Priluckis; kiti filologijos kursai buvo dėstomi universiteto profesorių. Per metus N. Priluckis išleido dvi knygas – “Jidiš kalbos fonetika” ir “Kodėl žydų teatras atsirado taip vėlai”. Buvo planuota išplėsti katedros veiklą, numatyti nauji kursai, asistentu patvirtintas jaunas mokslininkas-lituanistas Chackelis Lemchenas. Tačiau hitlerininkams okupavus Lietuvą visi universiteto dėstytojai žydai pašalinti iš darbo. 1941 rugsėjo 12 d. N. Priluckis buvo nužudytas.
Add Comment