Markas Antokolskis Garsus skulptorius Markas (Mordechajus) Antokolskis gimė 1843 m. lapkričio 2 d. Vilniuje, relgingų žydų šeimoje. Nuo pat vaikystės mėgo piešti, aktyviai mokėsi prancūzų kalbos, domėjosi istorija bei literatūra. Skulptoriaus pašaukimą veikiausiai pajautė tuomet, kai pradėjo mokytis drožybos amato. Penkeri metai mokantis šio meno paslapčių padėjo susiformuoti jo, kaip skulptoriaus braižui, kartu nutiesdamas kelius į karjeros aukštumas. Tikriausiai tada Vilniaus generalgubernatoriaus Nazimovo žmona pastebėjo jaunojo, perspektyvaus menininko talentą ir 1862 m. padėjo jam įstoti į Peterburgo dailės akademiją. Ankstyvieji jo darbai sukurti Peterburge ir Vilniuje atspindėjo žydų gyvenimą, istoriją, buitį. 1864 m. už atostogų metu Vilniuje sukurtą bareljefą Žydų siuvėjas jam buvo įteiktas antrojo laipsnio sidarbo medalis, o po metų M. Antokolskio Šykštuolis (iš dramblio kaulo ir medžio) buvo įvertintas pirmojo laipsnio sidabro medaliu ir stipendija. Nemažo susidomėjimo ir pripažinimo sulaukė ir kiti jo ankstyvai kūrybai priskirtini darbai Ginčas dėl Talmudo, Ikvizicijos puolimas prieš žydus. Nors ir gerai vertinamas Peterburgo meno ir kultūros visuomenės, M. Antokolskis nusprendė išvykti iš Rusijos. 1868 m. jis persikėlė į Berlyną. Po dviejų metų sugrįžo į Rusiją tam, kad pradėtų rusiškų siužetų darbų ciklą ir sukurtų viena ryškiausių skulptūrų, atnešusių jam turtus ir pripažinimą. Tai buvo jo žymusis darbas Ivanas Rūstusis, sukurtas 1971 m. Pamatęs šį darbą imperatorius Aleksandras II nusprendė jį įsigyti ir perduoti į Valstybinį Ermitažą, o Peterburgo dailės akademijos taryba už šį kūrinį suteikė M. Antokolskiui akademiko titulą.
1872 m. dėl prastėjančios sveikatos M. Antokolskis persikėlė gyventi į Italiją, o vėliau į Prancūziją. Gyvendamas toli nuo gimtųjų kraštų skulptorius tęsė pradėtus darbus ir įsipareigojimus. 1872 m. jis sukūrė įstabų darbą – Imperatoriaus Petro Pirmojo statulą, kuri buvo išsiųsta į Rusiją imperatoriui Aleksandrui II ir papuošė Peterhofo rūmus. 1875 m. pasirodė jo kūrinys Sokrato mirtis, o 1878 m. – Kristus stovintis prieš žmones. 1880 m. skulptorius surengė asmeninę parodą Peterburge, atnešusią jam didžiulį pripažinimą. Tačiau jau po metų per Rusiją nusiritusį pogromų banga ir vis silpnėjanti skulptoriaus sveikata privertė M. Amotokolskį vėl išvykti iš šalies ilgesniam laikui. Jis pasirinko jau pažįstamą Paryžių, kur sukūrė pasaulinio pripažinimo sulaukusių darbų: Spinoza (1881 m.), Mefistofelis (1884 m.), Jaroslavas Išmintingasis (1889 m.), Nestoras Metraštininkas (1889 m.), Jermakas Timofejevičius (1891 m.). 1890 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje Antokolskio darbai buvo įvertinti aukščiausiu apdovanojimu – Garbės legiono darbu. Trumpa kūrybos apžvalga leidžia įsitikinti, jog M. Antokolskis nevengė skirtingų temų – jo darbuose atsispindi antikiniai, krikščioniški, istoriniai, etniniai siužetai. Skulptorius mirė 1902 m. liepos 14 d. Palaidotas Preobreženskoje kapinėse Peterburge.
Add Comment