Abraomas Suckeveris (1913 Smurgainys, dab. Baltarusija – 2010 Tel Avivas, Izraelis)
Abraomas Suckeveris išaugo chasidiškojo judėjimo šalininkų rabinų šeimoje. Deja, jo šeima per Pirmojo Pasaulinio karo metus buvo ištremta į Sibirą, o jaunasis Abraomas nuo 1920 m. atvyko į Vilnių, kuriame ilgainiui ir pradėjo savo literatūrinius ieškojimus, čia universitete studijavo literatūros mokslus. Nors būsimąjį kūrėją stipriai veikė Vilniaus daugiakultūriškumas, vietinės žydijos modernumas, pirmuoju jo įkvėpimo kurti šaltiniu buvo iš to paties krašto, Smurgainių, kilusio rašytojo Moišės Kulbako darbai. Vos dvidešimtmečio rašytojo kūriniai pasirodė Vilniaus ir Varšuvos žydiškuose laikraščiuose; toks staigus jauno kūrėjo pripažinimas, įsileidimas į literatūrinę bendruomenę buvo stiprus stimulas, motyvavęs tolesnį rašytojo kūrybinį kelią. Būdamas 24 metų A. Suckeveris jau galėjo pasigirti pirmąja savo poezijos knyga “Dainos” (“Lider” jid.), kuri dar labiau sustiprino jo kaip rašytojo prestižą jidiš kūrėjų bendruomenėje, jam žadėta itin perspektyvi ateitis. Nors poetas itin gerbė ir puoselėjo žydų tradicinį paveldą, tačiau kaip ir dauguma moderniųjų kūrėjų siekė įvairiapusiškiau išreikšti save, tad į savo pirmąjį poezijos rinkinį įtraukė ir čigoniškus motyvus. Būdamas visuomeniškai ir kultūriškai žingeidus, poetas bendravo ir su kitų tautybių kūrėjais, užmezgė pažintį ir su Česlavu Milošu, kuriam paliko labai gilų įspūdį. Ne veltui A. Suckeverio kūryboje juntamas žydiškojo palikimo bei Europos literatūros (ypač lenkų) įtakų koegzistavimas.
A. Suckeverį verta įvardyti ne vien kaip individualų rašytoją, bet ir kaip aktyvų visuomenininką, besirūpinusį visų Vilniaus žydų, kūrusių jidiš kalba, literatūriniu gyvenimu. Vos susibūrus dailininkų ir literatų grupei “Jung Vilne”, jaunasis rašytojas energingai įsitraukė į jų veiklą, o ilgainiui tapo ir viena reprezentatyviausių asmenybių šioje organizacijoje. Jo stiprų visuomeninį atsakomybės jausmą atskleidžia ir po Katastrofos išlikusi stiprybė rinkti išlikusią JIVO medžiagą (saugoma Suckeverio-Kačerginskio kolekcijoje Niujorke), šio darbo jis ėmėsi su rašytoju, likimo draugu Š. Kačerginskiu. Prie rašytojo nuopelnų žydų bendruomenei priskirtinas ir žydų muziejaus sovietinėje Lietuvoje atkūrimas bei karo metu išlikusių kultūros vertybių paieška ir saugojimas.
Antrojo Pasaulinio karo metu A. Suckeveris pateko į Vilniaus getą, bet jam nebuvo būdingas pasyvus nuolankumas žvelgiant mirčiai į akis. Poetas net ir makabriškoje geto aplinkoje sėmėsi jėgų iš kūrybos, Vilniaus gete sukūrė daugiau kaip 80 eilėraščių, kurie iš karto po karo buvo išleisti (“Tvirtovė”, “Geto dainos”). Po geto likvidavimo poetas su mylimąja pabėgo į aplinkinius miškus ir prisijungė prie žydų partizanų, taip nuo pasyvios rezistencijos perėjęs prie aktyvios kovos. 1946 m. A. Suckeveris buvo vienu pagrindinių liudininkų Niurnbergo procese. Tais pačiais metais jis publikavo ir savo prisiminimų knygą “Apie Vilniaus getą”, taip ir literatūriniu, geriausiai jam pažįstamu, būdu pasmerkęs Holokaustą.
Tačiau net po karo A. Suckeverio gyvenimas nenurimo. 1948 m. jis gyveno Maskvoje, kur su žmona Freidke susilaukė dukros Rinos. Jausdamas, jog ir sovietinė erdvė varžo jo poetinę sielą, patekęs į simbolinį “sovietinį getą” A. Suckeveris ėmėsi pabėgimo plano ir per Lenkiją bei Paryžių, tiesiai per aplinkui, pasiekė Pažadėtąją Žemę, Palestiną. Čia prieglobstį surado Tel Avive, kur nepaisant stipraus hebrajų kalbos kultūrinio ir net politinio spaudimo, tęsė savo kūrybą jidiš kalba. Šia kalba jis ieškojo rakto, kaip papasakoti apie Vilniaus žydų praeitį, atskleisti Vilniaus geto kasdienybę ir žmogiškumą jos kontekste. Jo knygos “Žydų gatvė”, “Paslapčių miestas” (1948 m.) – tai tarsi odė Senajam Vilniui ir Vilniaus geto aukoms.
Poetas neatsisakė nei kūrybos, nei aktyvios visuomeninės veiklos jidiš kalba. Palestinoje jo dėka buvo leidžiamas literatūros žurnalas “Auksinė grandinė” (Di goldene keit), pats A. Suckeveris jį ir redagavo. Tokia meilė jidišui ir visuomeniškumas neliko nepastebėti, poetas ne tik nominuotas Nobelio premijai, bet 1985 m. jam skirta Izraelio premija, o 2008 m. Lietuvoje jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
2010 m., sulaukęs 97 metų ir pasaulinio pripažinimo Abraomas Suckeveris mirė savo namuose, Tel Avive.
Add Comment