Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir įvykus Paryžiaus taikos konferencijai buvo sudarytos prielaidos politiniam Europos žemėlapiui keistis. Subyrėjus Austrijos – Vengrijos ir Rusijos imperijoms Vidurio ir Rytų Europoje ėmė kurtis tautinės valstybės, kuriose, be jas įkūrusių tautų telkėsi ir nemažai etninių bei tautinių mažumų. Nepriklausoma Lietuvos valstybė nebuvo išimtis – nemažą gyventojų dalį joje sudarė žydai, lenkai, rusai, baltarusiai ir kitų tautybių žmonės.
Žydų požiūris į Lietuvos valstybės kūrimą
XX a. pradžią Lietuvos žydai pasitiko būdami Rusijos imperijos gyventojais. Tuo metu galiojusi diskriminacinė politika jų atžvilgiu skatino žydus laikytis atokiau nuo politikos ir susitelkti į kiek įmanoma palankesnio socialinio ir kultūrinio gyvenimo kūrimą. Galima daryti prielaidą, kad būtent nepalankus požiūris į žydus Rusijos imperijoje nulėmė tai, jog XX a. pradžioje prasidėjęs lietuvių tautinis atgimimas iš pradžių nesulaukė entuziastingo žydų palaikymo, nors aktyvaus pasipriešinimo taip pat. Baimė, jog bet kokie politinės situacijos pokyčiai nulems jų situacijos blogėjimą tai pat turėjo įtakos pirminei pasyviai daugumos žydų pozicijai Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu. Beje, pastebėtina, jog šis atsargumas taip pat veikė ir žydų tarpusavio santykius, mat būta priešiškumo ir Haskalos bei sionizmo idėjoms bendruomenės viduje.[i] Nors netikrumas dėl Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės atsiradimo bei žydų dalyvavimo joje nuolat mažėjo, tačiau net ir 1918 m. paskyrus Jakovą Vygodskį ministru be portfelio žydų reikalams bendruomenėje būta abejonių dėl žydų reikalų ministro institucijos poreikio ir veiklos galimybių – be įsitikinimo, kad ministras geriau atstovautų žydų interesus ir juos gintų, egzistavo ir nepatiklumas, baiminantis, kad iškilus nesutarimams, žydų reikalų ministras galėtų būti lojalus vyriausybei, o ne žydų bendruomenei.
Lietuvių politinio elito požiūris į žydų padėtį
Lietuva, į Paryžiaus Taikos konferencijai 1919 m. įteiktą Užsienio reikalų ministro Augustino Valdemaro pasirašytą deklaraciją įtraukė ir žydų reikalavimus dėl jų autonomijos statuso patvirtinimo. Be kita ko deklaracijoje akcentuojama, jog žydai autonomiškai tvarkys savo vidaus reikalus, įskaitant tikybos, labdaros, švietimo, kultūros ir socialinės pagalbos klausimus, o vietinės žydų bendruomenės bei visuotinis jų suvažiavimas taps valstybės organais, kurių potvarkiai ir sprendimai taps privalomi visiems Lietuvos žydams.[ii] Lietuvos politinėje erdvėje šioje deklaracijoje išreikšti įsipareigojimai nebuvo naujiena – dar 1917 m. rugsėjį Vilniuje buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kurios nutarimuose, šalia svarbiausių tikslų, tokių kaip valstybės atkūrimas, buvo numatyta suteikti tautinies kultūrines teises ir naujoje valstybėje gyvensiančioms tautinėms mažumoms.[iii] Konferencijoje taip pat buvo numatyta, kad išrinktoje Lietuvos Taryboje bus skirta vietų tautinių mažumų atstovams, kas buvo ir padaryta – į Tarybą buvo pakviesti Jakovas Vygodskis, Šimšonas Rozenbaumas, Nachmanas Rachmilevičius. Taigi, galima teigti, jog jau pačioje valstybės atkūrimo aušroje lietuviai suvokė žydus kaip būsimos valstybės gyventojus, kursiančius demokratinę valstybę ir dalyvausiančius jos gyvenime. Manytina, jog toks politinio lietuvių elito požiūris į žydus iš dalies nulėmė ir pačių žydų (ar bent reikšmingos jų dalies) teigiamo požiūrio į būsimą valstybę susiformavimą.
Be šių veiksmų, Lietuvos santykius su žydų tautine mažuma reglamentavo ir 1922 m. Lietuvos vyriausybės atstovo pasirašyta Tautų sąjungos Deklaracija, kurioje Lietuva, įstodama į šią organizaciją, priima ir įstatymais pripažįsta minėtą dokumentą, kuriame apibrėžiamos tautinių mažumų teisės. Jame esama ir specialiai žydų bendruomenei skirtų paragrafų, kuriuose teigiama, jog žydams turi būti garantuojama teisė į gimtąją kalbą mokyklose, proporcingas valstybės lėšų skyrimas bei teisė švęsti šabą. Visi minėti dokumentai reglamentavo žydų padėtį Lietuvoje, kartu su priimtais vietos įstatymais bei Konstitucija.
Žydų autonomija Lietuvoje
Jau 1918 m. Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas Jakovas (Jokūbas) Vygodskis buvo paskirtas ministru be portfelio žydų reikalams. Panašu, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė jautė poreikį užtikrinti žydų bendruomenei tokias teises, kokios numatytos Paryžiaus taikos konferencijos deklaracijoje ir dėl to palaikė žydų reikalų ministro institucijos idėją ir jos įgyvendinimą. Tad jau 1919 m. Vygodskį pakeitus Maksui Soloveičikui žydų reikalų koordinavimu užsiėmė ne be tik ministras, bet ir jam pavaldi institucija, pasivadinusi Ministro be portfelio žydų reikalams kanceliarija. Ji rūpinosi žydų būrimu į oficialias bendruomenes, kurios turėjo ilgainiui perimti žydų švietimo, socialinės rūpybos, žydų dalyvavimo rinkimuose klausimus savo gyvenamojoje vietoje. Kartu kanceliarija buvo atsakinga už įstatyminių aktų, susijusių su žydų bendruomenės problemomis, rengimą.
Iš esmės, nors ministras ir buvo be portfelio t.y. be ministerijos, 1919 m. Ministrų kabinetui pateiktame “Žydų reikalams ministerio darbo laikino įstatymo” projekte buvo numatyta, kad ministras ir jo kanceliarija bus išlaikoma biudžeto lėšomis. Taip pat buvo numatyta, kad Lietuvoje gyvenantys žydai telksis į tarybą, kuri atstovaus jų tautos interesams, o kartu perims iš valstybės funkcijų.[iv] Po 1920 m. visuotinių rinkimų, šalia ministro ir kanceliarijos pradėjo veikti, tiesa, įstatymiškai iki galo nereglamentuota, ir žydų tautos taryba, turėjusi spręsti žydų bendruomenių problemas, žydų reikalų ministrui paliekant tik tarpininkavimą tarp žydų mažumos ir valstybės. Pirmieji rinkimai į Tarybą įvyko 1920 m. Kaune, kur iš 139 bendruomenių atstovų buvo išrinkti 34 asmenys, kurie ir turėjo sudaryti Tarybą, tuo metu vadovaujamą prezidento Š. Rozenbaumo, ir viceprezidentų N. Rachmilevičiaus ir O. Finkelšteino. Žydų tautos taryba tapo aukščiausiuoju jų autonomijos organu. Taigi, jau XX a. 3 deš. pr. Lietuvoje buvo pasiekti visi sionistų biuro paskelbto Kopenhagos manifesto straipsniai, liečiantys žydų gyvenimą diasporoje – žydų teisių lygybę su kitais gyventojais bei jų tautinę autonomiją.[v]
Be politinio vaidmens žydų reikalų ministras ir kanceliarija ėmėsi rūpintis žydų švietimo organizavimu – mokyklų steigimu ir aprūpinimu, mokytojų rengimu. Jų pastangomis 1922 m. beveik visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose veikė pradinės mokyklos žydų vaikams, o po šešerių metų jų skaičius dar labiau išaugo ir pasiekė 144 mokyklas. Jų būta tiek privačių, tiek valstybinių, atstovaujančių skirtingas kultūrines – politines sroves, vyravusias bendruomenėse. Tai ir Javne mokyklos, išsiskyrusios iš kitų religinių tradicijų puoselėjimu, ir pasaulietinio pobūdžio Tarbut su dėstomąja hebrajų kalba arba Kultur Liga idėjas palaikiusios mokyklos jidiš dėstomąja kalba. Tačiau nepaisant šių skirtumų, atspindėjusių ideologines tendencijas žydų tarpe, žydų reikalų ministro kanceliarija rūpinosi, kad jos būtų registruojamos Šveitimo ministerijoje bei gautų valstybinį finansavimą.
Ministras M. Soloveičikas ėmėsi ir veiklos, kuri nebuvo tiesiogiai susijusi su jo darbu – skatino žydų bendruomenes ir jų narius mokytis lietuvių kalbos, kad jų, Konstitucijos pripažintų pilnateisiais piliečiais, nuo kitų visuomenės narių neskirtų šis, kaip jis įvardijo, trūkumas ir nekliudytų įsilieti į visuomenę. Nors lietuvių kalbos (ne)mokėjimo klausimas kartais supriešindavo žydus ir lietuvius, jų pastangos mokantis kalbos negali būti nepastebėtos – lietuviškai buvo leidžiamas laikraštis skirtas žydų, o ir lietuvių skaitytojui “Apžvalga”, turėjęs vieną didžiausių tiražų šalyje. Buvo organizuojami ir lietuvių kalbos kursai, žydų mokyklose įvestos privalomos lietuvių kalbos pamokos. Visa tai davė vaisių, tačiau prasiėjus Antrajam pasauliniam karui Holokausto sunaikinta bendruomenė nespėjo jais pasidžiaugti.
1922 m. Soloveičikas persikėlė gyventi į Londoną, kur buvo išrinktas vienu Pasaulinės sionistų organizacijos vadovybės narių. Jam išvykus iš Lietuvos jo vietą trumpai užėmė Julius Bruckus, vėliau, 1923 – 1924 jį pakeitė Šimšonas Rozenbaumas (1859 – 1934) – advokatas, vienas iš sionizmo lyderių Lietuvoje, tuo metu jau gerai žinomas politikas – kooptuotas į Valstybės tarybą jis buvo paskirtas užsienio reikalų viceministru.
Lietuvos politinio gyvenimo pokyčiai ir žydų autonomijos pabaiga
Žydų autonomijos paskelbimas ir įgyvendinimas teigiamai paveikė Lietuvos užsienio politiką – 1922 m. pabaigoje Lietuva jau buvo pripažinta Nepriklausoma valstybe tarptautinėje arenoje. Tokį pripažinimą išreiškė ir didžiosios valstybės – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, kurios atidžiai sekė demokratijos įsitvirtinimą šalyje to indikatoriumi neretai laikydamos tautinių mažumų, o Lietuvoje – didžiausios iš jų – žydų – teisių užtikrinimą, su kuo Lietuva, reikia pripažinti, susitvarkė beveik nepriekaištingai. Kitas Lietuvai svarbus užsienio politikos klausimas – sienų su Lenkija nustatymas ir teritorijų pasidalijimas – tuo metu jau buvo patyręs faktinę nesėkmę, kurią, net ir su žydų pagalba, vargu ar būtų pavykę ištaisyti. Nusistovėjus santykiams tarptautinėje plotmėje, šalies viduje vykę ekonominiai ir socialiniai procesai įgavo dar didesnę reikšmę. Galima daryti prielaidą, jog žydų autonomijos įtvirtinimas, atnešęs visų pirma vienodas žydų ir kitų gyventojų teises bei laisves, o kartu ir iš to sekančias finansinę valstybės paramą, mokyklų tinklo sukūrimą, bendruomenių savivaldos įtvirtinimą lėmė, jog žydams įgaunant vis daugiau galios ekonominėje krašto struktūroje ėmė didėti ir likusios visuomenės dalies nepasitenkinimas tokia padėtimi. Taigi sumenkę užsienio politikos, kur galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai pasitarnauti žydai, interesai, aštrėjanti atmosfera šalies vidaus gyvenime, paskatino žydų politinės įtakos mažėjimą. Pirmieji požymiai atsirado jau po rinkimų į Steigiamąjį seimą, kur žydų atstovai, nusivylę gautų balsų skaičiavimo sistema, nepasiekė, jog jie būtų perskaičiuoti pagal kitą principą, nepažeidžiantį tautinių mažumų atstovavimo teisės, numatytos Konstitucijoje.[vi] Galiausiai žydų autonomijos klausimas buvo greitai “išspręstas” seimo, kuris, nors ir nepanaikino žydų reikalų ministro institucijos ir jos kanceliarijos, tačiau nusprendė neskirti joms finansavimo. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, 1924 m. ministras žydų reikalams Š. Rozenbaumas įteikė atsistatydinimo pareiškimą. Dar tais pačiais metais seimas panaikino žydų reikalų ministro etatą ir užbaigė Lietuvos žydų autonomijos laikotarpį. Lyg to būtų maža, pusiau neoficialiai veikusi žydų tautos taryba tais pačiais metais dėl minėtų neigiamai susiklosčiusių politinių aplinkybių taip pat nutraukė savo veiklą. Taigi vieninteliais žydų interesų gynėjais politinėje Lietuvos arenoje buvo žydų frakcija seime.
Įdomu tai, kad M. Soloveičiką, Š. Rozenbaumą ir buvusį Lietuvos Respublikos pramonės ir prekybos viceministrą Nachmaną Rachmilevičių XX a. 4 deš. gyvenimas atvedė į Izraelį.
Rezultatai
Nors žydų autonomija Lietuvoje gyvavo gana trumpai, per tą laiką buvo nuveikta nemažai – žydų bendruomenės įgavo politinės galios – suformuota vietos žydų savivalda, taip pat ir visuotinė žydų taryba, kuri kartu su ministro institucija galėjo dalyvauti politiniame šalies gyvenime, o kartu atstovauti savo bendruomenės interesams. Ne mažiau svarbu ir tai, jog tokia žydų organizacija leido jiems, kaip ir kitiems šalies gyventojams, tikėtis finansinės valstybės paramos tiek steigiant ir išlaikant mokyklas, tiek ir tenkinant vietos bendruomenių poreikius. Politinės naudos turėjo ir Lietuvos valstybė – šalies politiniame ir ūkiniame gyvenime žydai užėmė svarbią vietą, tad jų gerovės užtikrinimas buvo tiesioginis valstybės interesas. Tačiau dar svarbiau buvo tai, jog žydai galėjo prisidėti ir prisidėjo prie tarptautinio Lietuvos valstybės pripažinimo Paryžiaus taikos konferencijoje bei aktyviai dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio konflikte dėl Vilniaus, palaikydami Lietuvos pusę.
Jakovas Vygodskis gimė 1857 m. dabartinėje Baltarusijoje, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Vilniuje. Jis vienas pirmųjų mieste susidomėjo sionizmo idėjomis, dalyvavo susitikime su 1903 m. į Vilnių atvykusiu pasaulinio sionistų judėjimo lyderiu Teodoru Hercliu. Vygodskį galima pavadinti vienu aktyviausių to meto žydų bendruomenės veikėju, lyderiu, būrusiu apie save ne tik bendruomenės narius, kurie jį išrinko savo pirmininku, bet ir savo profesijos žmones – gydytojus, kuriems susibūrus į bendriją jis tapo šiosios pirmininku. Nenuostabu, jog būtent jis buvo žydų atstovu tautos taryboje bei tapo pirmuoju ministru be portfelio žydų reikalams nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, juo išbuvo vos metus, nes Vilnių perėmus lenkams jis neišvyko į kauną kartu su visa vyriausybe, o pasiliko mieste. Čia jis ir mirė 1941 m. nacių nukankintas Lukiškių kalėjime.
Maksas Soloveičikas (1883 – 1957) baigęs vidurinę mokyklą Kaune, studijavo Rusijoje, vėliau – Vokietijoje ir Šveicarijoje. Buvo sionizmo šalininkas, dviejų šios krypties laikraščių, leistų Peterburge – Еврейская жизнь (liet. Žydų gyvenimas) ir Рассвет (liet. Atginimas) redaktorius. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui grįžo į Kauną. 1919 m. tapo antruoju ministru be portfelio žydų reikalams. Įgijęs pasaulietinę profesiją – tapęs istorijos mokslų daktaru – jis buvo ir vienas jaunosios Lietuvos politikos kūrėjų.
Add Comment