Jonava [Lith], Yanove [Yid], Ianovo [Rus], Janów [Pol], Janau [Ger], Janova, Janovo, Janowa, Janowo, Yanova, Yonava, Ionava, Janów nad Wilią, Jonavos Miestelis, Juonava
Trumpa Jonavos istorija ir žydų įsikūrimas miestelyje
Jonavos apylinkės gyvenamos iš seniausių laikų, tačiau Jonava – naujesnių laikų vietovė. Jonava išaugo XVIII a. iš gretimo Skarulių dvaro, kurį valdė didikai Kasakauskai. Miesto įkūrėju laikomas Žemaičių stalininkas Dominikas Kasakauskis. 1750 m. Augustas III suteikė privilegiją M. Kosakovskienei “įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t.y. krikščionis, totorius, žydus…” Tais pačiais metais Jonavoje pastatyta pirmoji medinė bažnyčia.
1776 m. Jonavos Skarulių valda atiteko Vilniaus vyskupui J. Kosakovskiui, kuris nesenai įkurtos nuosavos Jonavos gyvenvietės ugdymui skyrė daug dėmesio: skatino žmones keltis į ją, duodamas veltui žemės ir miško medžiagos pastatų statybai. Skatindamas atsikelti žydus, jis pastatė medinę pirtį, sinagogą, atrėžė žydų kapinėms apie 3 dešimtines žemės, iš dvaro valdybos paskyrė atlyginimą rabinui, išdalino žemės sklypus nuolatiniam naudojimui už mažą nuomos mokestį. Šeimoms, kurios sutiko persikelti (iš netoliese esančių Skarulių), apiformino dokumentus, suteikiančius teisę naudotis jų žemėmis. Gyventojai visa tai pavadino “vyskupo privilegijomis”.
Vienas toks dokumentas: “Aš, Juozapas Korvin-Kosakovskis, vikarinis vyskupas, LDK raštininkas, prelatas, Vilniaus katedros kanauninkas ir pan. – šiame rašte, išduotame žydui Ibrahimui Šmuilovičiui, tikrai skelbiu, kad šiam žydui yra paskirta žemė mano miestelyje Jonavoje, esančiame Kauno apskrityje, čia leidžiu savo lėšomis jam statyti gyvenamą namą ir kitus pastatus todėl, kad čia galėtų laisvai ir netrukdomai gyventi, naudotis juo kaip savo nuosavybe, t.y. padovanoti, parduoti, pakeisti, užstatyti, atiduoti nuomą jam lygiam miestiečiui, išskyrus dvarininkus, nepriklausomai nuo dvaro valių dabar ir ateityje. Niekada nepakeičiama mano šita privilegija aprūpinu ir leidžiu jam – Ibrahimui Šmuilovičiui naudotis visomis teisėmis, kurios suteiktos mano miesto gyventojams. Be to, leidžiu jam prekiauti, įkurti karčiamą, taip pat teisėtai imtis verslo, duodant naudą dvarui be jokio atlyginimo, išskyrus įprastą žemės pajamų mokestį, numatytą nuomos sutartyse. Šią privilegiją tvirtinu savo parašu ir herbiniu antspaudu. 1777 m. lapkričio 19 d…” Pirmieji žydai, gavę minėtas privilegijas buvo Zelmanas Šachnavičius, Icikas Govšovičius, Mauša Šolamavičius, Abraomas Šmuilavičius. Tokiomis teisėmis į Jonavą iš Skarulių persikėlė iki 40 žydų šeimų ir nuo to laiko Jonavoje palaipsniui daugėjo žydų tautybės gyventojų.
1791 m. pagal architekto Lauryno Stuokos – Gucevičiaus projektą pastatyta mūrinė bažnyčia ir dviejų aukštų vienuolynas. 1831 m. sukilimo metu Jonava virto platesnės apylinkės sukilimo centru. Sukilimui nepavykus, rusai ėmėsi represijų: ištremta nemaža prie sukilimo prisidėjusių asmenų, uždarytas vienuolynas, apylinkės imtos kolonizuoti rusais sentikiais. 1893 m. pastatyta stačiatikių cerkvė.
Taigi iki XVIII a. pab. Jonava buvo nedidelis miestelis. Tik XIX a. pirmoje pusėje jis ėmė labiau augti. Tuo metu Nerimi pagyvėjo sielių plukdymas, o taip pat įvairių žemės ūkio produktų transportas. Miestelis ėmė labiau klestėti, kai 1835 m. per jį buvo nutiesta S. Peterburgo – Varšuvos magistralė, sujungusi Jonavą su Kaunu, Daugpiliu ir kitais miestais. Šis kelias, atlikęs didelį vaidmenį Rusijos prekyboje, išplėtė ir Jonavos prekybinius ryšius. (10) Patogūs vandens ir sausumos keliai skatino prekybos vystymąsi. Čia susibūrė nemažai pirklių. Kartą per savaitę vykdavo turgūs, kurių metu buvo atvežama daug prekių ir žemės ūkio produktų. Kartą per metus buvo rengiamos didelės mugės. Jonava garsėjo arklių prekyba. Ypač dideliu mastu čia buvo prekiaujama grūdais. Visoje Kauno apskrityje Jonava buvo didžiausias javų prekybos centras. Tik Kaunas grūdų prekyboje nenusileido Jonavai.
Jonavos vystymąsi taip pat paspartino ir 1853-1856 m. Krymo karas. Užblokavus Rusijos uostus prie Baltijos jūros, visa šalies užsienio prekyba su Vakarų Europa vyko sausuma per Prūsiją. Dėl to judėjimas Daugpilio – Kauno plentu labai suintensyvėjo. Matyt, kaip tik tuo metu, o ne anksčiau, miestelyje padaugėjo amatininkų, tiesiogiai susijusių su arklių transporto priemonių gamyba: račių, dailidžių, stalių. Tačiau dominuojantis gyventojų užsiėmimas buvo prekyba. Jonava buvo “medinis, purvinomis gatvėmis miestelis pripildytas mažų krautuvėlių, o karčemų be skaičiaus”.
Sparčią miestelio plėtrą iliustruoja šie faktai. 1867 m. Jonavoje buvo 3 spirito varyklos, 49 parduotuvės. Turgūs vykdavo 2 dienas. Per Nerį kėlė 4 keltai. 1885 m. čia buvo 6 žydų maldyklos, bažnyčia, viešbutis, 62 parduotuvės, 3 užvažiuojamieji kiemai, 2 “traktieriai”, 19 alinių, 6 alaus daryklos bei spirito varyklos, 4 odų dirbtuvės. 1893 m. miestely veikė 2 malūnai, 2 alaus daryklos, acto fabrikas. Buvo paštas – telegrafas, valsčiaus ir miestelio valdybos, policijos būstinė, liaudies mokykla, felčerių punktas ir ligonių priėmimo kambarys, pirtis, 7 žydų maldos namai. 1900 m. veikė jau 91 parduotuvė, įrengta šaltkalvių gaminių didmeninė parduotuvė, veikė keli kiti didmeniniai sandėliai.
XX a. pr. amatai palaipsniui peraugo į pramoninę gamybą, atsirado fabrikų, malūnų su garo mašinomis. 1912 m. pradėjo veikti degtukų fabrikas, dar po metų prie malūno įrengta garo varoma lentpjūvė.
Pirmojo pasaulinio karo metu Jonava beveik nenukentėjo. Tačiau frontui artėjant daugelis gyventojų buvo evakuoti į Rusijos gilumą. 1915 m. gegužės pradžioje caro valdžios įsakymu žydai nedelsiant turėjo palikti Lietuvą. 1919-1920 m. pabėgėlių srautas iš Rusijos pradėjo grįžti į Lietuvą.
Po karo pramonė atsikūrė per kelis metus. Sparčiausiai tarpukariu vystėsi baldų gamyba. 1938 m. iš daugiau kaip 1500 jonaviečių pramonės darbininkų 1000 gamino baldus. Daugelis baldininkų dirbo savo namuose, tačiau veikė ir per 20 stambesnių baldų dirbtuvių. Taip pat veikė betono vamzdžių dirbtuvė, plytinė ir koklių gamykla.
Miestelio populiacijos dinamika. Nuo pat įsikūrimo Jonavoje žydų bendruomenės narių skaičius kito. (žr. 1 lentelę):
| Metai | Visi gyventojai | Gyventojai žydai |
| 1777 | 40 šeimų | |
| 1784 | 59 šeimos | |
| 1789 | 119 šeimos | 60 šeimų (50 %) |
| 1833 | 907 (132 namai) | |
| 1847 | 813 (67 šeimos) | |
| 1851 | 1560 | |
| 1857 | 1560 | 1215 (78%) |
| 1867 | 2581 | |
| 1874 | 482 šeimos | |
| 1871 | 2920 | |
| 1876 | 280 namų | |
| 1880 | 3000 | 2500 (83,3 %) |
| 1885 | 3441 | |
| 1893 | 3350 | 3069 (92 %) |
| 1897 | 4993 | 3975 (80 %) |
| 1903 | 5644 | |
| 1913 | 5920 | |
| 1923 | 4308 | |
| 1930 | 4497 | |
| 1939 | 5460 | |
| 1941 | 80% |
1 lentelė. Jonavos žydų skaičiaus dinamika (1784-1941). Lentelė sudaryta remiantis: Evreiskaja enciklopedia, T.9. Sankt -Peterburg, Bez goda, p. 508. t. 16, p. 403; Jankauskas A. Jonavos šv. Jokūbo Bažnyčia ir parapija. Jonava, 93. p. 21; Miškinis A. Jonavos statybos bruožai (1740-1941 m.) // Lietuvos TSR architektūros klausimai. V., 1981, T. 7. sąs. 1. p. 117-139. Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1991 t. 2. p. 361.
Kaip matome, jeigu XVIII a. pab. žydų tautybės žmonės sudarė apie pusę visų miestelio gyventojų, tai vėliau jų skaičius didėjo ir XIX a. pab. pasiekė net 92 % visų gyventojų. Tačiau Kauno gubernija ekonomiškai buvo silpnai išsivysčiusi. Dauguma gyventojų, tarp jų ir žydai, vertėsi sunkiai. Dėl 1867-1868 m. sausros ir nederliaus Kauno gubernijoje kilo badas ir karštligės epidemija, kuri nusinešė į kapus ištisas šeimas. Nors Lietuvos, Rusijos ir užsienio šalių žydai materialiai kiek padėjo, bet apskritai vargingas žymios dalies žydų gyvenimas dar labiau pasunkėjo. Badas, skurdas, sunki ekonominė padėtis, valdžios atsisakymas suteikti pilietinį lygiateisiškumą, tautinė diskriminacija, – visa tai skatino vis daugiau žydų emigruoti iš Lietuvos. Žydai važiavo į JAV, Pietų Afriką, įvairias Vakarų šalis. Dėl blogų gyvenimo sąlygų emigravo ne tik žydai, bet ir lietuviai. Vien XIX pab. – XX a pr. iš Lietuvos emigravo 252,6 tūkst. žmonių, iš jų 80 % lietuvių, 13,4 % (38,8 tūkst.) žydų. Dauguma emigrantų siuntė tėvynėje likusiems giminaičiams pinigus, finansiškai pagelbėdami (17). Iš Jonavos 1892 m. išvyko 150 asmenų, iš jų 70 moterų į Pietų Ameriką (18).
Iki Antrojo pasaulinio karo žydų populiacija Jonavoje sudarė net 80 % visų miestelio gyventojų.
Jonavos žydų verslai
Pagrindinis žydų verslas, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo prekyba. Centrinės miestelio gatvėse buvo įsikūrę žydai, kurių parduotuvėlėse galėjai įsigyti tiek maisto, tiek ir pramoninių prekių. Stambesni savininkai – Kapas, Šapyra, Suliubskas, Zakas prekiavo radijo prekėmis, dviračiais, siuvimo mašinomis, galanterija ir kt.
Jonavoje žydai taip pat vertėsi ir sodininkyste bei daržininkyste: nuomojosi sodus ir daržus, dideliais kiekiais supirkdavo vaisius ir daržoves, užsiimdavo šių produktų plačia prekyba. Žydai perpardavinėdavo įvairius produktus ir daiktus, pradedant autais, baigiant dideliais miško medžiagos kiekiais.
Nemaža dalis žydų buvo amatininkai: kalviai (Aresenas Meilachas, Arenas Šaje, Aronas Icikas ir kt.), staliai – baldžiai (Epšteinas Gilelis, Geldmanas Izraelis, Landmanas Menesas ir kt.), siuvėjai (Chjenas Zelikas, Fridheimas Davidas, ir kt.), batsiuviai (Dunakas Joselis), kirpėjai (Keižanskis Šliomas, Tevelovičius Bendjaminas), laikrodininkai (S. Drukmanas), kepurininkai (Furmanas Šliomas, Filipovskis Abraomas) ir kt. Tokius amatus kaip kalvystė ir siuvimas, žydai visiškai pajungė savo įtakon. Amatininkai žydai išsiskirdavo darbštumu ir geru savo amato žinojimu, pilnai konkuruodavo su vietiniais valstiečiais. (21) Krymo karinės kampanijos metu uždarius visus uostus, ypatingai išsivystė vežikų amatas. Kai kurie Jonavos žydai vežikai žiemos metu versdavosi miško medžiagos pervežimu prie Neries upės kranto, bet mokestis už šį darbą buvo minimalus, tad žydai vežikai šį uždarbį perleisdavo valstiečiams. (22) Susisiekimo patogumui Jonavoje buvo 17 žydiškų karietų, 2 vienkinkiai vežimai, iki 10 dvikinkių ir iki 40 vežimų sunkiems daiktams pervežti. Karietos ir vežimai kasdien keleivius perveždavo ir į Jonavos geležinkelio stotį, atvykstant keleiviniams traukiniams, išskyrus šeštadienį ir kitas žydų šventes; iš Jonavos geležinkelio stoties keleivius veždavo į Ukmergę ar Kauną ir atgal. Mokestis vienam keleiviui sudarė nuo 25 – 50 kapeikų į vieną pusę. Žydai organizuodavo ir pašto pervežimus. Miestelyje gydytojo praktika vertėsi Bemašas Giras, Kacienė Ida, Kaganienė Daša, Kaplanaitė Dunia ir kt.
Apie 1932 m. čia veikė 250 žydų parduotuvių, žydų bankas. V. Epšteinui ir J. Segaliui nuo 1922 m. priklausė kino teatras “Unirm”. 1938 m. jau veikė ir kilnojamas teatras “Unirm”. Jo savininkas buvo Joffe Tevelis. Filmus jis nuomodavosi iš filmų kontoros “ARS” savininko Leono Falkšteino, gyvenusio Kaune.
1935 m stambiausios įmonės priklausė šiems žydams savininkams:
1. Ch. Levinui – degtukų fabrikas “Uran”, 300 darbininkų.
2. I. Perevaznikui – plytinė, 100 darbininkų.
3. Lentpjūvės ir malūnai: Upnickiui – “Kiemadi” (40 darbininkų); Buršteinui, Vulfavičiui (40 darbininkų); Saglavskiui (30 darbininkų); Grišančiui (7 darbininkai).
4. Baldų dirbtuvės: J. Landmanui (36 darbininkai), Reznikui (30 darbininkų), A. Jankevičiui (30 darbininkų), Kažemianskui (28 darbininkai), M. Solominui (24 darbininkai), K. Reznikui (10 darbininkų).
5. Siuvyklos: Strimaičiui (12 darbininkų), Stramui (12 darbininkų), Senjerui (10 darbininkų), Kanovičiui (3 darbininkai).
Nepriklausomybės laikais žydai kūrė ne tik vis daugiau dirbtuvių, bet dažnai ir kelias sujungdavo į vieną. A. Reznikas ir Kaufmanas susijungė į bendrą baldų dirbtuvę; M. Kliacas su M. Klibanskiu taip pat įkūrė bendrą baldų dirbtuvę.
Žydų gyvenamoji erdvė Jonavoje
Suteikiant privilegiją įkurti Jonavos miestelį, kairiajame Varnutės upelio krante bei dabartinėse Sodų ir Kauno gatvėse jau buvo linijinio plano gyvenvietės užuomazgos. Tolimesnę urbanistinę raidą, be kita ko, paskatino ir žydų atsikėlimas XVIII a. aštuntame dešimtmetyje. Kadangi Jonava buvo privatus miestelis, tai jos savininkams rūpėjo pajamos iš prekybos ir jie ne tik kad neribojo žydų kurdinimosi, bet dargi jį visokeriopai skatino, suteikdami jiems lygiai tokias pačias teises disponuoti žeme kaip ir kitiems miestelio gyventojams.
Jonavai didėjant, miestelis plėtėsi rytų kryptimi pagal Kauno kelią (Mikališkių gatvę). Manoma, kad iki 1789 m. susiformavo stačiakampis miestelio planas, o 1791 m. pastatytas klasicistinis vienuolyno ir bažnyčios kompleksas, tapęs svarbiausia centro dominante. 1799 m. plane jau atvaizduota turgaus aikštė ir 8 gatvės: Kėdainių, Mikališkių, Kauno, Iškalos, Bravorų, Ukmergės, Vokiečių ir Kelto. Taigi, iki XVIII a. pabaigos Jonavos centras jau buvo susidaręs.
Kadangi dauguma atsikeliančių žydų vertėsi prekyba, tai stengėsi įsikurti aplink turgaus aikštę, gretimuose kvartaluose ir kitose artimiausiose prekybai svarbiose gatvėse. Minima, jog po 1831 m. sukilimo uždarius vienuolyną ir pardavus jo žemes miestiečiams, toje teritorijoje atsirado 16 žydų prekybininkų sodybų. (30) Žydų apgyvendinta miestelio dalis buvo užstatyta tankiausiai: carinėje Rusijoje jie negalėjo turėti žemės nuosavybės, tad taupydami nuomodavo kuo mažesnius sklypus. Jonavoje dauguma žydų tautybės prekybininkų susitelkė aplink aikštę ir prie Kauno gatvės, rečiausiai apstatytos buvo Vokiečių ir Kelto gatvės. (31)
Jonavos augimas ypač suintensyvėjo XIX a. antroje pusėje. Miestelis plėtėsi ne tik pagal plentą į Ukmergę, bet ir pagal Nerį (susidarė nauja Žvejų gatvė, kai kurios gatvės pailgėjo). Vis dėl to gatvių tinklas, išskyrus keletą skersgatvių ir naują “arklių turgų” pakraštyje, beveik nepasikeitė. Miestelio teritorija didėjo neproporcingai gyventojų skaičiaus didėjimui. Prekybininkai telkėsi centre, tad šios dalies užstatymas dar labiau sutankėjo. Trys gatvės, centrinė turgaus aikštė ir keletas skersgatvių buvo grįsti akmenimis. Mūriniai galėjo būti tik apie 10 % pastatų, todėl nenuostabu, kad tankiai mediniais namais užstatyta Jonava dažnai degė.
Po kiekvieno gaisro daugiau ar mažiau keitėsi miestelio užstatymas. Jau po 1894 m. centre vietoj sudegusių medinių kai kur atsirado mūriniai namai, nors padegėliai ir skundėsi. Žinoma, kad 1899-1903 m. išgrįsta akmenimis “aikštė prie sinagogos” – veikiausiai kahalo kiemas. Dar didesnis gaisras Jonavą ištiko 1905 m.: “Sudegė visi pastatai turgaus aikštėje, prie Bažnyčios, Vokiečių, Iškalos, Krantinės, Plento, Ukmergės ir dalies Bravorų bei Kauno gatvių, Kiemo ir Gardino skersgatvių, šalia gatvelių be pavadinimų tarp turgaus aikštės ir Bravorų gatvės, tarp Bravorų ir Ukmergės gatvių” (32). Išliko nesudegę pastatai šalia Bravorų, Kauno ir Plento gatvių. Taigi, sudegė miestelio centras. Nors duomenų apie atstatymą po šio gaisro trūksta, žinoma, kad daugelyje sodybų, ypač Kauno gatvėje, buvo atstatyti mūriniai namai. (33)
1914 m. plane pirmą kartą parodytas viso miestelio gatvių tinklas ir užstatymas (2 pav.). Matyti, kad pačioje turgaus aikštėje susidarė 4 nedideli kvartalai, užstatyti veikiausiai prekybininkų sodybomis, o prekybai liko tik apie 25 % buvusios aikštės ploto. (34) Taip pat labai tankiai išsidėstę pastatai teritorijose į šiaurę, šiaurės rytus, rytus bei pietų rytus nuo aikštės. Žinant, kad tuo metu didesnė dalis Jonavos gyventojų buvo žydai, besiverčiantys prekyba ar amatais, galima teigti, kad būtent šiuose centriniuose kvartaluose ir buvo dauguma jų sodybų. Šalia Kėdainių, vakarinės Bravorų ir Žvejų gatvių dalies bei Plentų gatvių, už pašto stoties pastatų tankumas daug mažesnis. Be to, plane atvaizduotas Iškalos ir Kėdainių gatvių susikirtime esantis kahalo sklypas su dviem sinagogomis. (35)
Per Pirmąjį pasaulinį karą Jonava nukentėjo nedaug: sudegė vos 4 namai. Tačiau ji atgijo ir tikru “žydišku miesteliu” vėl tapo tik po kelerių metų, kai sugrįžo pasitraukę gyventojai. Miesto teritorija buvo lėtai užstatoma rytų ir šiaurės kryptimis (Ukmergės ir Kėdainių link), rytų pusėje atsirado papildoma turgaus aikštė prekybai gyvuliais. Žydų būstai, kaip ir anksčiau, telkėsi prekybai svarbiose centrinėse gatvėse, o ne žydų tautybės žmonės gyveno daugiau priemiesčiuose. Miestelio gyvenimas ypač suintensyvėdavo turgaus dienomis, kurios buvo dukart per savaitę. Tuomet iš turgaus aikščių sklisdavo besiderančių pirkėjų ir prekybininkų balsai, arklių žvengimas, kiaulių kriuksėjimas, o gatvės būdavo sausakimšos nuo žmonių. Sinagoga, turgus ir upė – tai trys pagrindinės vietos, apie kurias sukosi tarpukario Jonavos žydų gyvenimas.
Miestelis nebuvo vienalytis. Geriausiai atrodė centras: čia stovėjo dviaukščiai mūriniai namai, kurių pirmame aukšte buvo įsikūrusios įvairios parduotuvės, o antrame – gyvenamosios patalpos. Pasivaikščiojimui miestelėnai rinkdavosi dvi gražiausias tuometines gatves: Stoties (dab. Žeimių) arba Kėdainių (dab. Sodų). Stoties gatve būdavo einama “pasižmonėti” – ji tęsėsi iki pat geležinkelio stoties, kurioje galima stebėti atvykstančius ir išvykstančius žmones. Kėdainių gatvė vedė į gamtos prieglobstį už miestelio. Vargingiausiųjų žydų gatvė buvo Bravoro (dab. Klaipėdos gatvė). Čia žmonės gyveno mediniuose namuose “susigrūdę kaip silkės statinėse”: šeimos su aštuoniais ar dešimčia vaikų glaudėsi vieno-dviejų kambarių lūšnose plikomis aslomis ir kiaurais stogais. Štai kaip prisiminimuose piešiamas Bravoro gatvės vaizdas: vasaros šeštadienio popietėmis Bravoro gatvės moterys sėdėdavo ant laiptelių prieš savo namus su sriubos dubenėliais sterblėje. Ne vištienos, ne daržovių sriuba, net ne barščiais, – to jos nebūtų galėjusios sau leisti. Tai buvo sriuba “be nieko”, pagaminta iš gryno vandens su keletu gabalėlių bulvių ar makaronų. Jos sėdėdavo valgydamos sriubą ir stebėdamos praeinančius aukštesnės klasės ponus ir ponias. Palyginus su Bravoro gatvės moterimis, kiekvienas galėjo jaustis priklausąs aukštesnei klasei.
Tačiau įvairūs žydų amatininkai kūrėsi visose miestelio gatvėse pramaišiui, nesuformuodami atskirų vieno verslo atstovų, tokių kaip Kurpių, Stiklių, Mėsininkų ir kt., gatvių. Štai kaip, pavyzdžiui, atrodė Kauno g. 1929 – 1942 m. (žr. lentelė 2):
| Namo nr. | Dirbtuvės pavadinimas | Savininko vardas, pavardė |
| 2 | knygrišykla | Abraomas Joffe |
| 9 | minkštų baldų dirbtuvė | Chenė Štromas |
| 11 | baldų dirbtuvė | Zalmanas Flaksesis |
| 11 | batų dirbtuvė | Joselis Dunakas |
| 16 | autobuso savininkas | Izraelis Venderis |
| 18 | vilnakaršė | Šeina Sinjorienė |
| 27 | autobuso savininkas | Icikas Icikevičius |
| 28 | laikrodžių taisykla | S. Drukmanas |
| 31 | skalbiamos sodos dirbtuvė | Tania Mulerienė |
| 54, 56 | malūnas | D. Kaganas, Šmerelis Šternas |
| 56 | privatus mokytojas | Dovydas Kaganas |
| 56 | privatus gynėjas | Leiba Šternas |
| 103 | siuvykla | Smarelis Percikas |
| 103 | siuvykla | Genechas Percikas |
| 105 | siuvykla | Icikas Bogorovas |
| 112 | minkštų baldų dirbtuvė | Benė ir Metelis Gurvičius |
| 138 | kirpykla | Abraomas Percikas |
| 174 | baldų dirbtuvė | K. Reznikas |
Lentelė 2. Sudaryta remiantis KAA. F. 210. Ap. 2. Surinko Jonavos krašto muziejaus direktorė R. Karaliūnienė.
Be išvardytųjų, Kauno g. buvo įsikūrusios ir kitos dirbtuvės. Vis dėlto Jonavoje buvo keletas gatvių, pavadintų amato pavadinimais. Remiantis archyviniais duomenimis, galima tikrai nurodyti, kad Kalvių g. 1929-1942 m. veikė mažiausiai trys kalvės: Ricų, Šolomo Barono, J. Chocto ir Arono Šneco. Apie Žvejų g. gyvenusių žmonių užsiėmimus duomenų nėra.
G. Jasiulionienės sudarytoje (5 pav.) 1939 m. Jonavos miesto gatvių schemoje atvaizduoti kai kurie bendruomeniniai ir stambesni pramoniniai žydams priklausę objektai. Pažymėtos dvi sinagogos Vilniaus ir Sodų g. sankirtoje bei sinagoga ir mokykla sinagoga Klaipėdos g. Matyti dvi žydų pradžios mokyklos Žvejų g. ir Klaipėdos g., taip pat viešoji pirtis kiek atokiau nuo Sodų g. Netoli nuo jos parodyta gaisrinė, kurioje dirbo nemažai žydų gaisrininkų, o kitame Sodų g. gale – žydui priklausęs vandens malūnas (5 pav.).
Kaip jau minėta, Antrojo pasaulinio karo metu sunaikinta didžioji dalis (60 %) miestelio pastatų (6 pav.), tad išlikusio žydų kultūros paveldo Jonavoje beveik nėra. Keletą seno apstatymo fragmentų galima pamatyti dabartinėse Kauno, Vilniaus, Klaipėdos gatvėse (7 pav.). (Kaip pavyzdį išsamiau apibūdinsime tipišką žydo prekybininko namą Kauno g. 32 (8 pav.))
Šis pastatas statytas po 1905 m. gaisro. Be žymesnių rekonstrukcijų jis išstovėjo iki septinto dešimtmečio, kai, nudaužius nuo pagrindinio fasado plytų dekorą, buvo aptinkuotas.
Pastatas yra vienaaukštis, atsuktas galu į gatvę. Tai, jog čia buvo žydo prekybininko gyvenamasis namas, rodo keletas požymių. Pirma, iš nuotraukos, darytos prieš rekonstrukciją (9 pav.), matyti, jog pagrindiniame fasade tarp dviejų langų buvo durys į gatvę. Antra, po šiuo pietiniu namo galu yra gerai išlikęs rūsys, kur veikiausiai buvo sandėliuojamos prekės. Iš pateikto brėžinio galima spręsti, kad patalpose, esančiose toliau nuo gatvės, gyveno šeima (10 pav.). Deja, nepavyko nustatyti tikslios buvusio namo ir parduotuvės savininko pavardės bei kuo čia buvo prekiaujama.
Tuo tarpu tikrai žinome, kad greta stovintis namas Kauno g. 34 (11 pav.) buvo nupirktas 1964 m. iš “Baronienės Marijos, Chaimo dukros, gyv. Vilniuje, Arklių gt. Nr. 26-22”. Dešiniojo namo pietiniame gale buvo parduotuvė, kurioje prekiauta silke, geležimi, pasagomis (12 pav.). Žydams taip pat priklausė kaimynystėje stovintys namai Kauno g. 22, 24, 26, 28, 30, 38, 40. Pažymėtina, kad net tuose pastatuose, kurie yra rekonstruoti ar pakeisti, gerai išliko rūsiai po pietiniais, į gatvę orientuotais namų galais.
Jonavos sinagogos ir kiti žydų bendruomeninės paskirties objektai
Sinagoga buvo vienas svarbiausių bendruomenės įsikūrimo požymių ir, vėliau, štetlo gyvenimo centrų. Kaip minėta, maldos namai Jonavoje turėjo atsirasti jau tuomet, kai vyskupas J. Kosakovskis pakvietė žydus kurtis miestelyje ir suteikė jiems įvairių privilegijų, tačiau tiksli jų pastatymo data nežinoma. Pirmą kartą sinagoga atvaizduota 1800 m. Upytės pavieto matininko S. Moskevičiaus sudarytame vakarinės Jonavos dalies plane: sinagogos sklypas nurodytas rytinėje Kėdainių gatvės pusėje, į pietus nuo Mikališkių gatvės (Kauno kelio), kaip būdinga žydų maldykloms, netoli vandens telkinių – Neries ir Varnutės upelio (13 pav.). Vis dėlto yra aišku, kad sinagoga čia stovėjo gerokai anksčiau, nes 1799 m. plane tarp inventoriuje aprašytų gatvių jau minima Iškalos gatvė (žr. 1 pav.) (vietiniai gyventojai išlikusį sinagogos pastatą iki šiol vadina “škala”).
Augant miestelio žydų bendruomenei, didėjo ir sinagogų skaičius: 1876 m. Jonavoje stovėjo 4, 1885 m. – 6, 1893 m. – 7 maldyklos, iš kurių 5 buvo mūrinės. Per 1894 m. gaisrą sudegė 3 sinagogos, tačiau po kelerių metų jos atstatytos ir 1900-1903 m. vėl minimos 7. Antrą kartą žydų maldos namai nukentėjo per didįjį 1905 m. gaisrą: sudegė taip pat 3, kurie buvo atkurti 1909-1910 m., o 1911 m. įsteigta dar viena maldykla.
Žinoma, kad tarpukario laikotarpiu Jonavoje veikė 7 sinagogos. Kaip ir kai kuriuose kituose Lietuvos miesteliuose, taip ir čia, į pagrindinę turgaus aikštę vedančioje šalutinėje Iškalos gatvelėje buvo susiformavęs ištisas žydų maldos namų kompleksas. Iškalos ir Kėdainių (dab. Vilniaus ir Sodų) gatvių sankryžoje viena priešais kitą stovėjo dvi “didžiosios” Jonavos sinagogos: “Beit Knesset Hagadol” (pagrindinė sinagoga, “susirinkimų namai”) ir “Bit Medrash Hagadol” (“studijų namai”). Kažkur netoliese buvo ir trečioji, kuklios išvaizdos, nedidelė “shtieble” (chasidų sinagoga). Likusios sinagogos priklausė įvairiems amatininkams: veikė taip vadinami prekeivių, akmentašių, kalvių, vežėjų “kloiz’ai” (“maža, dažniausiai kokiai nors amatininkų grupei priklausanti sinagoga arba maldos namai”) (52), kurie nebūtinai galėjo turėti atskirus pastatus. Yra išlikę dvejų maldos namų nuotraukos, darytos ne vėliau kaip 1926 m. (14,15 pav.).
Tiksliai lokalizuoti galima tris sinagogas: dvi jų, kaip minėta, stovėjo ties dabartinių Vilniaus ir Sodų gatvių sankirta, trečioji – dabartinėje Klaipėdos g. 28. Apytikslės kitų sinagogų buvimo vietos nurodomos remiantis vietinių gyventojų apklausa: dabartinėje Sodų g. netoli buvusių dviejų “didžiųjų” sinagogų, dabartinės Panerių g. 3, netoli Jonavos Meno mokyklos dabartinėje Žeimių g. 6, taip pat, be jau minėtos, dar viena sinagoga galėjo būti Klaipėdos g.
Juoda spalva pažymėtos tiksliai žinomos, kita – galimos apytikslės sinagogų stovėjimo vietos
Iki šių dienų išliko tik žymiai pakeista viena Jonavos sinagoga Vilniaus ir Sodų gatvių sankryžoje (17 pav.). Pastatas statytas istorizmo laikotarpiu, taigi, XIX a. antroje pusėje – XX a. pr. Atpažinti čia buvus sinagogą galima iš žydų maldos namams būdingo tūrio, tačiau labai daug kas perdaryta: pažeistas specifinis angų išdėstymas, įstatyti nauji langai, beveik nėra išsilaikiusių dekoro detalių, visiškai neišliko interjero įranga. Tarybiniais laikais ir vėliau čia veikė kepykla, dabar pastatas privatizuotas, jo ateitis neaiški.
Pirmykštę sinagogos išvaizdą yra praradusi ir buvusios žydų šventyklos dalis Klaipėdos g. 28 (18 pav.). (Iš pagrindų perdaryta ji neturi jokios išliekamosios vertės, ten iki 2000 m. buvo bendrovei “Uzla” priklausęs maisto produktų sandėlys. 2000 m. Jonavos krašto muziejaus iniciatyva ant dviejų buvusių sinagogų Sodų ir Klaipėdos gatvėse pritvirtintos paminklinės lentos (19 pav.).
Klaipėdos g. 44 stovi buvusios žydų mokyklos pastatas (20 pav.). Jis taip pat labai pakeistas: apmūrytos medinės sienos, viduje išgriautos pertvaros. Šiuo metu čia įsikūrusi maisto prekių parduotuvė.
Apie Jonavoje veikusias žydų mokyklas duomenų nedaug. Žinoma, kad XIX a. antroje pusėje buvo žydų dviklasė pradinė mokykla, prie kurios įsteigta batsiuvių amato klasė. Taip pat 1913-1915 m. veikė privati dviklasė R. Arjezonio finasuojama žydų mokykla. Vienuose prisiminimuose teigiama, kad į JAV ir Pietų Afriką emigravę žydai po Pirmojo Pasaulinio karo Jonavoje padėjo atkurti Talmud-tora religinę mokyklą našlaičiams ir nedidelę ješivą, kituose – kad Jonavoje esama trijų žydų mokyklų: viena pasaulietinė ir dvi sionistinės (“Tarbut” ir “Javne”), o lietuvių aukštesniojoje Jonavos mokykloje taip pat mokėsi nemažas skaičius žydų vaikų. Tarpukariu mieste veikė ir vakarinė mokykla, kurioje mokėsi 70 vaikų. 1939 m. Jonavos gatvių schemoje pažymėtos dvi pradinės žydų mokyklos Žvejų ir Klaipėdos gatvėse.
Visai nėra išlikę duomenų apie kitą žydų bendruomenei svarbų objektą – ritualines pirtis. Tačiau dabartinėje Kauno gatvėje galima pamatyti žydui priklausiusios viešosios pirties griuvėsius (prie jų prikabinta lentelė Sodų g. 19). Pietinė pastato dalis buvo skirta vargšams, šiaurinė – turtingiems lankytojams (21 pav.).
Žydų draugijos Jonavoje
Tarpukariu Jonavoje veikė sporto klubas “Makabi” ir “Hapoel”. Jaunieji sportininkai treniruodavosi dabartinio Jonavos stadiono vietoje, prie ligoninės.
Buvo susikūrusi ir vietinė “Javne” draugija. Jai priklausė viena miestelio bibliotekų. Aktyviai veikė ir ugniagesių draugija, kurios dauguma narių buvo žydai. Ugniagesių salėje nuolat buvo rengiamos paskaitos, teatriniai saviveiklos spektakliai, choro ir liaudies instrumentų orkestro koncertai.
Daugiau duomenų yra išlikę apie Jonavos žydų labdaros draugiją. 1937.05.24. vidaus reikalų ministerija patvirtino draugijos “Gmilus-Chesed” įstatus ir leido jai veikti. Draugijos tikslas buvo materialiai remti neturtingus Jonavos miesto ir valsčiaus žydus. Ji skirdavo pašalpas nepasiturintiems bendruomenės nariams. Draugijos nariais galėjo būti abiejų lyčių žydų tautybės Lietuvos piliečiai, ne jaunesni kaip 21 metų. Draugijos lėšas sudarė: 1) metiniai narių mokesčiai, 2) vienkartinės narių ir kitų asmenų aukos, 3) draugijai paliktas turtas pagal testamentus ir kitus aktus, 4) pelnas iš draugijos turto ir kapitalo, 5) gaunamos subsidijos iš valdžios ir visuomenės įstaigų. Taip pat draugijos lėšas galėjo padidinti labdaros tikslu surengti koncertai, vaidinimai, viešos rinkliavos ir loterijos.
Pašalpas neturtingiems bendruomenės nariams išmokėdavo valdyba savo nuožiūra. O pašalpas iki 50 Lt galėjo gauti ir tie nepasiturintys Jonavos miesto ar valsčiaus žydai, kurie nebuvo draugijos nariais.
Draugijos vykdomasis organas buvo valdyba, susidedanti iš ne mažiau kaip 5 asmenų ir 2 pavaduotojų, renkamų visuotinio narių susirinkimo metu 3 metams. 1937.07.25. išrinkta tokia valdybos taryba: pirmininkas Š. Šternas (g. 1870, krautuvininkas), vicepirmininkas Š. M. Kaganas (g. 1886, krautuvininkas), sekretorius J. Glazas (1879, namų savininkas), iždininkas M. Zakas (g. 1872, krautuvininkas), narys I. Dembo (g. 1876, tekintojas), pavaduotojas D. Ginzburgas (g. 1875, pirklys), pavaduotojas Ch. Novichovičius (g. 1875, krautuvininkas).
Valdybos sudėtis vėliau kelis kartus keitėsi. Pavyzdžiui, 1938.12.30. draugijos valdybos pirmininku buvo M. Zakas, sekretoriumi – M. Šubas (g. 1908, mokytojas), o 1940.01.03. draugijos pirmininku tapo I. Dembo.
Draugija nebuvo labai turtinga. 1938 m. ji turėjo 991,30 Lt pajamų (iš jų 843,50 Lt už nario mokestį, 147,80 Lt – Jonavos žydų aukos). O 1939.07.15. statistinėse žiniose teigiama, jog draugija neturinti nekilnojamo turto, o kilnojamas turtas – tik nedeganti spinta už 400 Lt.
Draugija nepasižymėjo dideliu narių skaitlingumu. 1936 m. jos narių skaičių sudarė 240 žydų (200 vyrų, 40 moterų); 1937 m. – 210 (170 vyrų, 40 moterų), 1938-1939 m. – 216 (176 vyrų, 40 moterų).
1940.08.20.vidaus reikalų ministras pareiškė, kad tolimesnis šios organizacijos veikimas yra nesuderinamas su valstybės saugumo reikalais ir pagal Draugijų įstatymo 48 str. Draugiją uždarė.
Žymūs miestelio žydai
Žymiausi rabinai, gyvenę ir dirbę Jonavoje, buvo Abramas Janawer Broida, Elijas Janawer Šon Bliumentalis, Džonaton Janawer Zomas, Lipkinas (žymaus rabino, “Musar” judėjimo pradininko Izraelio Salanterio sūnus), Icchakas Šilmanas, Gindsburgas, Šlamovičius, Epšteinas, Kaganas ir kt. Dauguma jų kūrė knygas ir garsėjo savo raštais.
Jonavoje taip pat gimė Harvardo neurochirurgijos profesorius Abra Abrahamas Meirsonas, dailininkas Dovydas Kahanas, žydų socialistinės literatūros pradininkas Morisas Vinčevskis (g. 1856), ivrito literatūros profesorius Izraelis Davidsonas (g. 1870), laikraščio “Žydų pasaulis” Niujorke leidėjas Jakobas Ginsburgas (g. 1870), žurnalistai Galinskis, Kongiseris. Iš Jonavos kilusi grožinės literatūros vertėja, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja, almanacho “Žydų muziejus” vyriausioji redaktorė ir sudarytoja Dalija Epšteinaitė (g. 1937).
Vienas žinomiausių dabartinių žydų kilmės jonaviečių – rašytojas Grigorijus Kanovičius (23 pav.). Vaikystę praleidęs Jonavoje, 1942 m. kartu su motina buvo nublokštas į Kazachstaną, 1945 m. sugrįžo į Vilnių. Baigė rusų filologiją Vilniaus universitete, dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje. Debiutavo 1955 m. eilėraščių rinkiniu “Labas rytas”, rašė pjeses, kino scenarijus, epigramas, vertė lietuvių klasikų bei jidiš autorių kūrinius į rusų kalbą, bet labiausiai išgarsėjo savo romanais apie Lietuvos žydų gyvenimą. Aktyviai dalyvavo “Sąjūdžio” veikloje, buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas, 1993 m. emigravo į Izraelį. 1988 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija už romanus “Kvailių ašaros ir maldos” bei “Ir nebus vergams rojaus”, 1995 m. – Gedimino III laipsnio ordinu už nuopelnus Lietuvos kultūrai.
G. Kanovičiaus kūrinių pasaulis – XIX a. pab.- XX a. žydiško štetlo gyvenimas. Pats kilęs iš amatininkų šeimos, rašytojas subtiliai perteikia nedidelio Lietuvos miestelio siuvėjų ir batsiuvių, kirpėjų ir bakalėjininkų, elgetų ir vandenvežių kasdienybę. Ankstyvuosiuose romanuose tai tiesiog miestelis prie upės, vėliau – prie Neries, o naujausiose knygose jis aiškiai įvardinamas kaip Jonava. G. Kanovičiaus kūryboje atsiranda naujas žanras “nepramanyti apsakymai”: “Mano dėdė amerikonas”, “Vivat Levitija”, “Neblėstančio liūdesio šviesa”, “Codikas Cypkinas, Dievo patikėtinis”, “Kvėša Aizikas”, “Kamanų žvangesys saulėlydyje”, – kuriuose minimos kai kurios realiai gyvenusių žmonių pavardės, tikri įvykiai, Jonavos miestelio aplinka ir kraštovaizdis. Žinoma, autentiški faktai persipynę su menine išmone, ir grožinės literatūros kūrinių negalima traktuoti kaip istorinių šaltinių. Kita vertus, jie daug įtaigiau nei sausi skaičiai perteikia prieškario Jonavos atmosferą. Atsiminimais apie savo vaikystę Jonavoje rašytojas dalinasi ir režisieriaus V. V. Landsbergio sukurtame filme “Iš niekur, į niekur”.
Jonavos gyventojų prisiminimai apie žydus
Jonavos gyventojai susipažinę su žydų papročiais, šventėmis. Žinoma, ši pažintis apsiriboja tik išoriniu uždaros žydų bendruomenės švenčių pažinimu. Labiausiai lietuvių pateikėjų atmintin įstrigo žydų laidotuvių papročiai. Mirusieji į kapines būdavo vežami Sodų gatve baltais arkliais, medinėse dėžėse vietoje karsto, suvynioti į drobę. Lietuvių akimis žydų laidotuvės buvo keistos dėl kelių dalykų: žydų papročiuose priimtina mirusįjį palaidoti tą pačią dieną; net turtingiausi žydai nesamdydavo jokios muzikos velionio palydėjimui į amžinąjį poilsį; mirusieji nebuvo laidojami karstuose, tačiau stengiamasi padaryti kažką panašaus: iš lentų sukonstruodavo dėžę, panašią į karstą, į kurią būdavo pusiau guldomas, pusiau pasodinamas mirusysis. Taip daryta todėl, kad manyta, jog prie mirusiojo kūno negali liesti joks metalas. Laidotuvių metu giedamos maldos, tačiau giedoti galėjo ne tik rabinas bet ir kiti melstis mokantys žmonės. Paskutinioji malda užbaigiama žodžiais: “Gulėk ir gyvenk taikiai.” Ant kapo padedama gėlių, tačiau nėra priimta jų sodinti, kaip įprasta lietuviams. Žydų laidotuvėse yra priimta ateiti su kuo paprastesniais drabužiais, kadangi gedėjimo paprotys liepia artimiesiems plėšyti drabužius, kuriuos vilkėdavo laidojimo dieną. Gedėjimo ženklą galima pastebėti ir ant mirusio artimųjų apykaklių, kurios yra įkerpamos ir nesusiuvamos visus metus. Taip pat pagal žydų tradicijas nėra priimtini jokie gedulingi pietūs, taip populiarūs mūsų visuomenėje.
Panašu į lietuvių tradicijas tai, jog mirusiojo artimųjų namuose deginamos žvakės, tačiau šalia yra pastatomas ir dubuo vandens, kuris praskirtas nusiplauti rankoms prieš meldžiantis.
Jonavos gyventojų atmintyje yra išlikę keltas momentų iš žydiškųjų vestuvių. Dažnai vestuvės vykdavo ponios Maušienės kieme, mieto centre. Žydų vestuvėse buvo priimta, jog vestuvių svečiai daužė indus. Tai turėjo lemti turtingą gyvenimą jauniesiems.
Jonavos žydai, kaip ir žydai visame pasaulyje šventė šventę PESACH. Šios šventės metu centrinėse Jonavos gatvėse (dab. Kauno, Klaipėdos, Vilniaus) būdavo statomos “kūčkos”, panašios į kioskelius.
Jonavos žydai griežtai laikėsi šabo, nedirbdavo jo metu. Taip pat gyvavo ir tam tikri maisto valgymo papročiai: žydai nevalgydavo jaučio užpakalinio kumpio mėsos. Ypač būdavo mėgiama kimšta žuvis.
Pateikėjai prisiminė ir kelias istorijas, susijusias su jų vaikyste ir žydais. Populiariausias pasakojimas apie tai, kaip lietuviukus suaugusieji baugindavo žydais. Būdavo sakoma, jog žydai grobdavo vaikus, iš kurių gamindavo šventinę duona – macus. Valerija Mecelienė prisimena, jog vaikai bijodavę vieno žydo, gyvenusio miesto centre, kadangi jis atrodydavo gąsdinančiai. Taip pat “baisiai” atrodydavo ir rabinai, kurių kasmetinis susirinkimas vykdavo Jonavoje.
Lietuvių vaikai krėsdavę pokštus žydams. Kitatikiams įeiti į sinagogą būdavo griežtai draudžiama. Pačioje sinagogoje melsdavosi tik žydai vyrai, kadangi moterys būdavo paliekamos namuose. Vyrai, ypač per šventes melsdavosi visą dieną, todėl moterys jiems atnešdavo valgyti. Būdavo paskiriamas vienas žmogus, kuris tą maistą priimdavo. Tad, lietuvių vaikai iškrėtė pokštą – pro langelį, skirta paimti maistui, žydui padavė negyvą vištą.
Nepaisant įvairiausių nutikimų, pokštų, tautiniu požiūriu marga miestelio bendruomenė sutardavo. Jonavos gyventojai žydus prisimena kaip malonius, nuolat besišypsančius, paslaugius, apsukrius, mokančius suktis savame versle, todėl dažniausiai daug geriau gyvenančius už kitus miestelėnus. Retas kuris žydas išgerdavo truputėlį daugiau – jų tarpe tai būdavo visiškai nepropaguojamas dalykas. Žydai įvardijami ir kaip labai pasitikėdavę kitais miestelėnais, dažnai padėdavo jiems, duodavo prekių į skolą.
Kapinės
Jonavos žydų kapinaitės nuo senų laikų stovi ant kalnelio, netoliese Varnutės upelio. Prie įrengtų laiptų į kalnelį, kairėje stovi paminklas, primenantis kokia tai vieta. (24 pav.). Deja kapinaitės nebėra autentiškos. Lietuvai priklausant Sovietų Sąjungai žydų kapinės buvo nuniokotos ir sutvarkytos miesto tik 1989 m. Kadaise ištampyti paminklai, gulėję upelyje bei panaudoti kitoms reikmėms, šiandien gražiai ir tvarkingai sustatyti eilėmis, kurios sudaro taisyklingą stačiakampį. Jau vien todėl, ir patys galime spręsti, jog kapinaitės perstatytos, kadangi žydams nėra būdingas toks kapų išdėstymo principas. Kapinių gale yra paskirta vieta, kurioje gražiai sustatytos kapų paminklų nuolaužos.
Anksčiau žydų kapinės buvo aptvertos medine lentų tvora, o kalnelio papėdėje buvę didžiuliai raudono mūro vartai, kaip tik toje vietoje, kurioje fotografijoje prasiskyrę krūmai.(25 pav.). Kalnelio viršuje, pačioje pradžioje, dabar vos tik užkopus įrengtais laiptais, buvusi rabino koplytėlė (mūrinė, tačiau baltai tinkuota).
Kitoje kalnelio papėdės pusėje (kairėje) būdavęs kapinių sargo namelis, kuriame jis gyveno su šeima. Sargo namelio dalis yra išlikusi: fotografijoje matomo namo apatiniai langai ir ta pati sienos dalis (aišku dabar jau apmūryta). Šiame pastate taip pat būdavo apiplaunami mirusieji. Pasak jonavietės Nadeždos Kričkovaitės, sargas taip pat turėjęs pristatytą pašiūrę, kurioje pats su sūnumi gamindavo akmeninius paminklus.
Kalnelio šlaite, t.y. pačiame priekyje buvo laidojami turtingieji žydai. Ant kalnelio pats lauko vidurys buvo tuščias, o gale laidodavo neturtinguosius.
Žydų holokaustas Jonavoje
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui daug Jonavos kaip ir visos Lietuvos žydų bandė pasitraukti iš šalies. Besitraukiančius žydus ir sovietinius aktyvistus bombarduodavo bei apšaudydavo vokiečių lėktuvai ir lietuvių partizanai. Dalis bėglių žuvo arba buvo sužeisti, kiti pasislėpė aplinkiniuose kaimuose arba sugrįžo į namus, kai kuriems pavyko pabėgti į Rusiją.
Jau 1941 m. birželio 24 d. Jonavos apylinkėse pradėjo veikti lietuvių partizanai, kurie blokavo išvažiavimo kelius iš Jonavos ir priversdavo besitraukiančius žydus grįžti į Jonavą.
Birželio 25 d. vokiečių kariuomenei užėmus Jonavą vyko smarkus vokiečių ir sovietų dalinių mūšis, kurio metu buvo sugriauta daug miesto pastatų, todėl kai kurie žydai bandė pasislėpti Kaune. Tačiau ten jie buvo suimti ir 1941 m. liepos pradžioje sušaudyti Kauno VII forte.
Pirmomis karo dienomis Jonavoje pradėjo veikti lietuvių partizanų būrys, kuriam vadovavo atsargos karininkas Vladas Kulvicas. Vėliau šis būrys buvo pavaldus vermachto vietos komendantūrai, vykdė vokiečių saugumo policijos (gestapo) nurodymus. Išplėtus būrio veiklos funkcijas į jo veiklą vis dažniau pradėjo kištis saugumo policijos valdininkai Simas Dolgačius ir Jokūbas Alekna bei būrį imta naudoti sovietinių aktyvistų ir žydų persekiojimui bei naikinimui.
1941 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apskrities viršininko buvo parašyti nurodymai visiems apskrities valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams dėl žydų apgyvendinimo getuose iki 1941 m. rugpjūčio 15 d.
Rugpjūčio pradžioje visi žydų tautybės vyrai savisaugos būrio kareivių buvo suvaryti į netoli Neries esančias kareivines, kur turėjo būti įsteigtas žydų getas. Maždaug tuo pat metu suimti žydai už Jonavos (apie 1,5 km į šiaurės rytus) esančiame Giraitės (Girelkos) miškelyje iškasė keletą didelių duobių. Kareivinėse jie buvo saugomi kelias dienas. 1941 m. rugpjūčio 14 d. savisaugos būrys žydus surikiavo į koloną ir vedė į Giraitės miškelį. Suimtiesiems buvo pasakyta, jog jie vedami darbams. Į žudynių vietą iš Kauno atvyko ir keletas vokiečių gestapininkų bei kareivių būrys. Miškelyje grupė žydų, supratusių, kas jų laukia, bandė pabėgti. Dauguma bėgusiųjų buvo nušauti, tačiau 6 vyrams pavyko pabėgti. Vėliau 5 bėgliai buvo suimti ir sušaudyti; nacių okupacijos pabaigos sulaukė tik vienas bėglys – Nachumas Bliumbergas. Žydai buvo suvaryti į griovius ir vokiečių bei lietuvių savisaugininkų sušaudyti. Remiantis K. Jägerio raportu, 1941 m. rugpjūčio 14 d. Jonavoje sušaudyti 552 žydai (497 vyrai ir 55 moterys) (85). Tarp sušaudytųjų buvo daug partinių ir sovietinių aktyvistų.
Prieš 1941m. rugpjūčio 14 d. žydų tautiečių šaudymą Giraitėje, maždaug apie 150 Jonavos žydų buvo pasislėpę miestelyje, esančiame 8 km nuo Jonavos (“Oifn Altn Gostinec”). Dalis žydų, pasislėpusių šiame miestelyje buvo taip pat sušaudyta, o kita dalis išvežta į Kauno getą (86).
1941 m. rugpjūčio pabaigoje vietoj mėgstančio išgerti V. Kulvico Jonavos savisaugos būrio vadu buvo paskirtas j. ltn. Jonas Jurevičius. Po pirmojo masinio Jonavos žydų šaudymo likusios žydų šeimos dar porą savaičių gyveno savo butuose. Paskui savisaugos būrio kareiviai juos suvarė į kareivines (“getą”). Didelę dalį daiktų žydai paliko savo butuose, dėl to prasidėjo masinis jų plėšimas. Kareivines nuolat saugojo apie 12 savisaugos būrio vyrų. Kareivinėse žydai buvo laikomi keletą dienų iki sušaudymo. Prieš sušaudymą žydams buvo paskirta kontribucija (120 tūkst. rb.). Ji sumokėta rugpjūčio 23-24 d.
Antrosios masinės Jonavos žydų žudynės įvyko rugpjūčio ir rugsėjo mėn. sandūroje (tarp rugpjūčio 31 ir rugsėjo 2 d.). Žudynių dieną Jonavos saugumo policijos viršininko nurodymu j. ltn. J. Jurevičius paskyrė 16 savo būrio vyrų egzekucijai vykdyti. Žydai į žudynių vietą Giraitės miškelyje buvo varomi grupėmis. Žudynių vietoje buvo ir Jonavos saugumo policijos viršininkas bei savisaugos būrio vadas j. ltn. J. Jurevičius. Sušaudžius pirmąją pasmerktųjų grupę, į Giraitę iš Kauno atvyko TDA bataliono leitenantai B. Norkus ir Vl. Malinauskas. Jie kartu su gestapo viršininku toliau vadovavo žudynėms. Šaudė ne tik Jonavos būrio nariai, bet ir civiliškai apsirengę kitų vietovių “partizanai” bei keli vokiečiai. Iš pradžių buvo sušaudyti vyrai, paskui moterys su vaikais. Prieš sušaudymą aukos buvo išrengiamos iki apatinių drabužių. Sušaudžius vieną grupę, lavonai buvo užberiami smėliu ir kalkėmis, tada į griovį buvo atvedama kita grupė ir sušaudoma. Kraupių žudynių vaizdų negalėjo ištverti netgi kai kurie budeliai. Už “silpnadvasiškumą” šaudymo metu Jonavos būrio narys L. Gineitis buvo uždarytas į vokiečių komendantūros daboklę.
Antrojo šaudymo metu Jonavoje buvo nužudyti 1556 žydai: 112 vyrų, 1200 moterų ir 244 vaikai. Jonavos gete liko tik apie 200 moterų ir vaikų.
1941 m. rugsėjo 3d. Jonavoje dar buvo likę 700 žydų, jau suimtų ir įkalintų dviejuose pastatuose. Tuomet Stankevičius sakė: ” jis žydus saugojo ne todėl, kad jie pabėgtų. Jis stebėjo, kad niekas pas juos neitų, neplėštų ir nemuštų. Žydai lengvai galėjo pabėgti, jei ne pro duris, tai pro langus.”
Jonavos gyventojai buvo labai nepatenkinti žydų šaudymu. Apie tai tuometinis Jonavos valsčiaus policijos vadas Juozas Stankevičius informavo savo vadovybę Kaune. Tuomet Kauno miesto policijos vadas Kęstutis Renigeris pakvietė J. Stankevičių atvykti į Kauną. Šiam atvažiavus jie abu nuvyko pas vokiečių karo komendantą. Pastarasis paskambino į gestapą ir pasakė, kad likusieji Jonavos žydai bus išvežti į Kauno getą. Sugrįžęs į Jonavą policijos vadas sutarė su valsčiaus viršaičiu, kad paskirs vežikus žydams nugabenti į Kauną. 1941 m. spalio 4 d. šie buvo išvežti į Kauno getą. Už pagalbą žydams 1941 m. lapkričio mėn. vokiečiai J. Stankevičių suėmė ir iškėlė jam baudžiamąją bylą. Jis buvo nuteistas kalėti 2 metus ir iki 1942 m. rudens buvo kalinamas Kauno kalėjime. Žydus išgabenus į Kauno getą didelė Jonavos žydų bendruomenė nustojo egzistuoti.
Nacių okupacijos pabaigoje (1944 m. vasarą) vokiečiai Giraitės miškelyje naikino savo nusikaltimų pėdsakus: vieta buvo apsupta kareivių, pašaliniams asmenims griežtai draudžiama prisiartinti. Apie dvi savaites žudynių vietoje buvo atkasami ir deginami žydų lavonai.
Add Comment