Chajimas Veicmanas (1874-1952), pirmasis Izraelio prezidentas, Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas, įžymus mokslininkas neabejotinai buvo pats žymiausias litvakų kilmės sionizmo veikėjas. Jis gimė Motole, netoli Minsko, studijavo Vokietijoje, Šveicarijoje, 1900 m. gavo mokslinį daktaro laipsnį. 1904 m. atvyko į Angliją, dėstė Mančesterio universitete ir dirbo mokslinį darbą. 1916 m., vykstant pasauliniam karui, jis persikėlė į Londoną vadovauti specialiai sukurtai laboratorijai, kur tęsė svarbius šaudmenų gamybai darbus. Sionistinę veiklą pradėjo dar iki pirmojo sionistų kongreso Bazelyje, derindamas tai su mokslo veikla. Mokslinis autoritetas jam suteikė galimybę bendrauti su įtakingais Anglijos politikais; išnaudodamas tuos kontaktus, jis vedė derybas, kurių rezultatas buvo 1917 m. Balfūro (užsienio reikalų ministro) Deklaracija, kurioje Anglijos vyriausybė pareiškė geranoriškai vertinanti žydų tautinio židinio įkūrimą Palestinoje. Tai buvo labai rimtas sionistinio judėjimo politinis laimėjimas, pirmas realus žingsnis į ilgamečių svajonių apie žydų valstybės sukūrimą Šventojoje Žemėje realizavimą. Pasaulio žydų opinija tai priskyrė Veicmanui, jis tapo ne tik vienu iš sionizmo lyderių, bet ir populiariausiu žydų tautos vadu. 1920 m. išrenkamas Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentu, juo buvo iki 1946 m., išskyrus 1931-1935 m. laikotarpį. 1937 m. apsigyvenęs Palestinoje, Rechovote įkūrė mokslo institutą, iš kurio išaugo vienas autoritetingiausių mokslo pasaulyje chemijos institutas, kuriam suteiktas Ch. Veicmano vardas. Svarbų sionizmui vaidmenį jis suvaidino Jungtinių Tautų Organizacijoje, kuri 1947.XI.29 priėmė nutarimą Palestiną padalyti į dvi valstybes – žydų ir arabų. 1948.V.14 paskelbus Izraelio nepriklausomybę, Veicmanui pasiūlytas valstybės prezidento postas, jame išbuvo iki mirties.
Add Comment