Prasidėjus II Pasauliniam karui bei sulėtėjus žydų teatro raidai, sunykus jo klestėjimui, žydų teatro veikla nenutrūko. Ji tęsėsi ir vokiečių okupacijos įkurtame Vilniaus gete.
Vilniaus gete (1941 m. rugsėjo 6 d. – 1943 m. rugsėjo 23 d.) veikė dvi žydų teatro grupės. Aktorius Šabetajus Bliacheris ir direktorius Maksas Viskindas (anksčiau jis buvo Hebrajų Vilniaus Dramos studijos narys, pastatęs septynis spektaklius, kurių pirmasis pasirodė 1942 m. sausio 16d.) Konskos gatvėje 3 įkūrė Geto-Teater (Geto teatrą). Čia buvo statomi Gordino (“Mirele Efros”), Peretco (“Di Goldene Kejt”/ Auksinė grandinė), Goldfadeno (“Bar Kochbe”) kūrinių fragmentai bei Ch. N. Bialiko, A. Sutskeverio kūriniai ir dainos. 1942 m. Geto-Teater pastatė 120 spektaklius.
Gete veikė ir mažasis teatras Di Jonenish in Fas (Lenktynės statinėje), pavadintas pagal “Diogeno statinėje” kalambūrą; paprastai spektaklius jis rodydavo Geto-Reprezentans-Kafe (Pavyzdinėje Geto kavinėje), įsikūrusioje Rūdninkų gatvėje 13. Veikė ir Hebrajų Dramos studija, kuriai vadovavo poetas Isroelis Dimentmanas bei direktorius Jakovas Bergolskis. Ši komanda pastatė ir Dovido Pinskio dramą “Ha-Jehuda ha-Nassi”, kurios tekstas buvo atkurtas iš atminties, nes Vilniaus getas neturėjo pilnos jos versijos.
Geto teatras buvo tarsi moralinis bei dvasinis gete esančių žmonių stiprybės šaltinis.
Add Comment