Klezmeris užėmė visai kitokį statusą religinėse bendruomenėse nei chazanas. Grojantis daugiausia vestuvėse, panašiai kaip ir jo kolega badchonas, jis atlikdavo linksmintojo vaidmenį, kuris nesiderino su jokiais aukštais religiniais įvaizdžiais; bendruomenės hierarchijoje jis užėmė vieną iš žemiausių pakopų. Glaudžiai susijęs su liturgine kantiliacija klezmeris ir funkcionaliai buvo panašus į kantorių: abu jie buvo laikomi vienų ar kitų ritualų atlikėjais. Tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje abi šios muzikinės meno sritys turėjo savo specifinių bruožų. Čia chazanut, ilgiau nei kituose regionuose, išlaikė savo klasikines Rytų Europai būdingas tradicijas ir ilgiau priešinosi reformistinėms, vakarietiškoms įtakoms.
Šiame regione dažniau buvo galima išgirsti ne klezmerių grupes, o duetą ar solinį dainavimą, kuriems būdavo akomponuojama smuiku, cimbolais, klarnetu. Kuklios melancholiškos šiaurės vakarų Europos žydų melodijos smarkiai skiriasi nuo smarkaus temperamentingo Besarabijos klezmerio stiliaus, kuris vėliau tapo neoklezmerinio judėjimo etalonu. Smuikininko įvaizdis iki šiol yra išlikęs senų žmonių, dar menančių prieškarinį miestelį, prisiminimuose. Panašiai ir XVIII a. – XIX a. pradžioje sukurtose pasakose yra užfiksuota tam tikra informacija apie žydų muzikantus. Neretai klezmerio muzikantai kaip pagrindinę turėdavo kitą profesiją.
Šio regiono buitinė daina jidiš kalba išlaikė daugiausia jai būdingų bruožų. Labiausiai išryškėjo religinės – didaktinės dainos, monologai apie gyvenimą bei likimą, meilės baladės, lopšinės, amatininkų bei vestuvinės dainos. XIX a. prasidėję klezmerių bei chazanų pasirodymai koncertinėse scenose, jų atlikimo meistriškumo augimas lėmė žydų kultūros estetinio prado susiformavimą, kurį įtakojo ir betarpiška aplinkinių kultūrų sąveika. Daugelis žymių tradicinių muzikantų gimė ir augo litvakų bendruomenėse: XIX – XX a. populiarumu pasižymėjo kantoriai J. Altšuleris (Slonimeris), Senderis Poliačekas (Minskeris), Joelis Levinsonas, Nisi Spivakas, Giršomas Sirota, Mošė Kucevickis, Mošė Aleksandrovičius. XIX a. plačiai išgarsėjo Šklove gimusio Michaelio Guzikovo klezmerio grupė; pats muzikantas viešus koncertus rengė žymiausiose to meto koncertinėse salėse; grodamas savo paties iš medžio ir šiaudų pasigamintu charpsichordu – dabartinio ksilofono pirmtaku – jis sukeldavo didžiulį susižavėjimą. N. Paganinis Guzikovą pavadino “lenkų izraeliečių genijumi”; jo menu žavėjosi K. Livinskis, F. Mendelsonas, M. Zontagas. Klezmerių Lipianskių šeimos iš Vitebsko gubernijos atstovai buvo cimbolų virtuozai. Klezmerio muzikantai paprastai nemokėdavo skaityti natų, tačiau, nepaisant to, buvo puikūs improvizatoriai, lengvai įsimenantys žydiškų ir nežydiškų liaudies dainų ir šokių melodijas, kurias jie adaptuodavo žydiškoms artikuliacijoms ir įtraukdavo į savo repertuarą.
Add Comment