Lietuva pasaulyje garsėja savo didžiųjų talmudistų tradiciniu žydų mokslu.
Lietuviškojo žydų mokslo ir religinės literatūros pasaulyje aukščiausią šlovę įgijo Elijas ben Saliamonas Zalmanas – Vilniaus Gaonas (t.y. žymus išminčius), arba Ha-gra (1720-1797). Nuo pat vaikystės jis garsėjo savo išskirtiniais gabumais ir puikiu rabinistinės literatūros išmanymu. Visą savo gyvenimą Elijahu pašventė savarankiškoms studijoms. Jis gyveno mokslininko-asketo, netgi nuo savo šeimos atskirto žmogaus gyvenimą. Visiško atsidavimo Toros studijoms dėka jis įgijo šventumo aurą ir buvo pavadintas Elijahu-Chasid, t.y. Teisuoliu.
Vilniaus Gaonas paliko veikalų, kurie nagrinėjo visų religinių sričių problemas: Talmudo teisinės ir legendinės dalies bei Biblijos komentarus, kabalos, biblinės kalbos gramatikos, biblinės geografijos veikalus; jam priskiriamas netgi trigonometrijos veikalas. Didžiausias jo indėlis į Talmudo studijas – rankraščių lyginimas bei tų teksto vietų taisymas, kurios, anot jo, perrašant buvo sugadintos. Nuo XIX a. pradžios Gaono komentarai yra pridedami beveik visuose Talmudo leidimuose.
Visi Gaono veikalai buvo išleisti tik po jo mirties jo sūnų, žentų, vaikaičių bei mokinių iniciatyva; pastarieji suredagavo Gaono tekstus ir juos pavadino. Didelė Gaono tekstų dalis buvo atkurta pagal nedidelio elitinio Elijahu mokinių būrelio užrašus.
Daugelis Gaono mokinių savo veikaluose tęsė mokytojo idėjas. Pvz., Baruchas Šikas iš Šklovo (apie 1740 – apie 1812) parašė astronomijos – Amudei ha-Šammaoim (“Dangaus stulpai”, 1777) ir anatomijos – Tiferet adam (“Žmogaus tobulumas”, 1777) veikalus; į hebrajų kalbą jis išvertė Euklido traktatus (1784).
Menašė Iljer, arba Ben-Porat, (1767-1831) parašė veikalus Pešer davar (“Paaiškinimai”, 1807) ir Alfei Menašė (“Tūkstantis Menašė, 1822), kurių ortodoksalus pasaulis nepriėmė, o pats jų autorius pradėtas laikyti beveik eretiku.
Ypatingą vietą tarp Vilniaus Gaono pasekėjų užima Chaimas ben Icchakas iš Voložino (1749-1821). Kabalistinio-etinio pobūdžio jo veikalai buvo skirti teorinei polemikai su chasidizmu, su kuriuo kova prasidėjo dar gyvam esant Gaonui Elijahui. Pagrindinį šia tema parašytą Chaimo iš Voložino veikalą Nefeš ha-chaim (Gyvenimo kvėpavimas; pavadinime yra paslėptas autoriaus vardas ir gali būti verčiamas “Chaimo siela”) jo sūnus išleido jau po tėvo mirties (1824 m.).
Žydų literatūrai galima priskirti ir žymaus karaimų mokslininko Izaoko ben Abraomo iš Trakų veikalus (1525 ar 1533-1586 ar 1594) – Chizuk Emunah (“Tikėjimo sutvirtinimas”, 1681). Jis priklauso Lietuvoje mažai paplitusiam literatūrinės polemikos žanrui; jame pateikiama biblinės versijos judaizmo principų apologetika. Chizuk Emunah patvirtina tai, jog XVII a. Lietuvoje gyvenantys karaimai tiek religinėje, tiek kalbinėje plotmėje tapatino save su žydais.
Add Comment