Modernioji Lietuvos jidiš literatūra – tai labai gausi, aukšto estetinio lygio, daugialypė mūsų krašto kultūros paveldo dalis. Ji priklauso didžiajai pasaulinei žydų literatūros tradicijai, kuri ilgus amžius plėtojosi Biblijos ir judaizmo religinės kultūros pagrindu.
Pasaulietiškoji grožinė Haskalos literatūra Lietuvoje pasiekė apogėjų XIX a. ketvirtajame – šeštajame dešimtmečiais. XIX a. septintajame dešimtmetyje iš tos pačios Lietuvos Haskalos intelektualinės aplinkos ėmė vis ryškiau augti kita žydų grožinės literatūros atšaka – literatūra jidiš kalba.
Pasirinkti jidiš kalbą literatūrinei kūrybai XIX a. buvo nelengva dilema. Panašiai, kaip lietuvių rašytojai XIX a. turėjo rinktis tarp lenkų ir lietuvių kalbų, taip žydų – tarp hebrajų ir jidiš: pirmoji atrodė aukštosios kultūros, elitinė, o antroji – paprastos liaudies, neišsilavinusių sluoksnių, neprestižinė, nesunorminta, net gėdinga, tačiau – gimtoji kalba. 1908 m. įvykusioje garsiojoje Černovicų (dab. Ukraina) kalbos konferencijoje jidiš buvo paskelbta visaverte nacionaline žydų kalba (greta hebrajų).
Meilė gimtajai jidiš kalbai, liaudiškai žydų tradicijai ir lokalinis Rytų Europos žydų patriotizmas klostėsi į savitą kultūrinę ideologiją – jidišizmą. Jidišizmą palaikė dauguma moderniųjų Lietuvos žydų rašytojų, o Vilnius XX a. pirmojoje pusėje buvo vienas svarbiausių pasaulinių jidiš literatūros ir leidybos centrų, dėl kultūrinio prestižo galėjęs varžytis ir su Varšuva, ir su Niujorku.
Vienas pirmųjų švietėjų, nusprendęs panaudoti “žemąją” jidiš kalbą platesnės visuomenės švietimui, reformavimui, modernizavimui, ir ėmęsis kurti didaktinius grožinės literatūros tekstus, buvo vilnietis mokytojas Aizikas Mejeris Dikas (1814-1893) – pirmasis profesionalus jidiš rašytojas ir pirmų visuotinai populiarių jidiš “bestselerių” autorius. Pasaulietinio, racionalistinio pobūdžio tekstams reikėjo maskuotės – tad Diko kūryba buvo leidžiama “tarsi” pigios religingo liaudies pamokslininko – magido – brošiūrėlės. Nuo 1864-ųjų – vos per tris dešimtmečius – Vilniaus Romų leidykloje Dikas išleido virš trijų šimtų nedidelių knygelių – didaktinių, satyrinių, groteskiškų novelių, alegorinių pasakojimų, komiškų istorijų ir folklorizuotų legendų, nuotykinių apysakų bei kelionių aprašymų.
Pati jidiš kalba – mišri, hibridinė, tai unikalus Rytų ir Vidurio Europos lingvistinis fenomenas, atspindintis šio regiono daugiakultūriškumą. Lietuvių, žydų ir kitų Lietuvos literatūrų raida XX a. vyko greta, vienoje socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, todėl esama nemažai jų tipologinių panašumų ir sąlyčių. Lietuvos tikrovė jidiš tekstuose suvokiama ir vaizduojama specifiškai, alternatyviai, kitoniškai, negu lietuvių literatūroje – šios literatūrinės ir kultūrinės tradicijos labai skirtingos. Ši literatūra – tarsi kitoniškas balsas, pasakojantis apie Lietuvos istorinę realybę, neįprastas ar gerai nepažintas jos puses, žydų ir krikščionių gyvenimą, skirtingų žmonių santykius, jų vertybes ir mąstyseną.
Add Comment