Iki XIV a. pabaigos šaltiniuose neminimos nei žydų bendruomenės Lietuvoje, nei pavieniui atvykstantys žydai. 1388 m. Vytauto privilegija Brastos bendruomenei – tai pirmasis rašytinis šaltinis, minintis žydus Lietuvoje. Po metų privilegija buvo suteikta Gardine įsikūrusiems žydams. Brastos ir Gardino bendruomenės laikytinos pirmosiomis Lietuvoje. Istoriografijoje greta šių XIV a. veikusių bendruomenių dažnai yra minimi ir Trakai, tačiau iki šiol nėra vieningos nuomonės kas – karaimai ar žydai – įkūrė šią bendruomenę.
LDK ir Lenkijoje kūrėsi žydai aškenaziai, atsikėlę iš Vokietijos, Silezijos ar Bohemijos, sefardiškosios kilmės bendruomenių nebuvo daug. Istoriografijoje vyrauja versija, kad LDK kaip ir Lenkijos žydų bendruomenės formavosi iš nuo persekiojimų bėgančių, geresnio ir ramesnio gyvenimo ieškančių ar iš Vakarų Europos miestų išvarytų žydų. Tačiau esama ir pagrįstų prielaidų, kad gudiškose LDK srityse kūrėsi iš Raudonosios Rusios persikėlę žydai.
Jau XV a. žydų bendruomenės įsikūrė Kijevo ir Lucko miestuose. Apie nenutrūkstantį žydų bendruomenių sklaidos procesą Lietuvoje galime kalbėti tik nuo 1503 m., po to kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras leido jo paties išvytiems žydams grįžti į miestus, kuriuose ankščiau gyveno. Iki XVI a. vidurio užsitikrinus didžiojo kunigaikščio paramą daugiau bendruomenių kūrėsi valstybiniuose miestuose (be minėtųjų – Naugarduke, Klecke, Pinske ir kituose). Vėlesniu laikotarpiu žydai intensyviau kūrėsi privačiuose miestuose. Jų savininkai įžvelgė žydų naudą miestų ūkio raidai. Savita tai, kad iki XVII – XVIII a. sandūros daugelis žydų bendruomenių veikė gudiškose valstybės srityse, platesnę sklaidą dabartinės Lietuvos teritorijoje stabdė miestiečių nenoras įsileisti į miestus potencialius konkurentus ar pavyzdžiui, Žemaitijos vyskupo draudimai žydams gyventi Varniuose. Žydų bendruomenė Vilniuje įsikūrė tik XVI – XVII a. sandūroje. Vėlyvas žydų įsikūrimas patraukliausiame valstybės mieste – sostinėje aiškinamas miestiečių išsirūpinta “nepalankumo žydų privilegija” (“privilegija de non tolerandis Judaeis”, 1527).
Žydų įsigyvenimas dabartinėje Lietuvos teritorijoje intensyvesniu tapo tik XVIII a. pirmojoje pusėje, kai siekiant atgaivinti dėl didelių demografinių nuostolių ir politinių suiručių smukusį miestų ir miestelių ūkinį gyvybingumą, jų savininkai teikė žydams kurtis palankias privilegijas.
Add Comment