Tišryje yra švenčiama ir pirmoji šventė iš švenčių ciklo, kurios mena išlaisvinimą iš Egipto vergijos ir keliavimą per dykumą į Izraelio žemę bei Toros įteikimą žydams ant Sinajaus kalno. Sukot šventė (hebr. šalaši) prasideda tišriaus 15-ąją ir tęsiasi savaitę, kurios metu būtina gyventi ar bent jau valgyti ir praleisti kuo daugiau laiko suka – palapinėje. Ją galima statyti iš įvairios medžiagos, svarbu, jog stogas nebūtų vientisas, kad būtų matomas dangus (todėl neretai ji buvo statoma iš žalių šakelių). Sukos laikinojo būsto simbolis primena apie egzistavimą “tarp dangaus ir žemės”; sukoje praleista šventė – “dykumos kartos” situacijos atkūrimas, išėjimas į kelią, kuriame buvo įteikta Tora, ir įžengimas į Pažadėtąją Žemę. Statydami naują namą Rytų Europos žydai neretai numatydavo specialų priestatą, skirtą Sukot šventei. Vienas toks namas iki šiol yra išlikęs Kėdainiuose [iliustracija].
Sukot liturgijoje ir ritualuose buvo vartojami keturių rūšių augalai, būdingi Izraelio florai ir simolizuojantys ryšį su jos gamta: lulav (palmės šakelė), hadas (mirta), arava (ieva) ir etrog (citrusinis augalas). Juos Europos žydai gaudavo iš Palestinos ar kitų šalių. Ritualiniam naudojimui tinka tik nepažeisti augalai; ypač dideli buvo etrogai, todėl jų saugojimui buvo skirtos specialios dėžės. Ryšys su Izraeliu yra išreiškiamas tuo, jog Sukot metu yra skaitoma malda apie lietų, nors Europos šalyse tuo metu ir taip paprastai prasideda lietaus sezonas: čia yra kalbama apie lietų, kurį Viešpats atsiųs Izraelio žemei tam, jog ši suklestėtų.
Add Comment