1948 m. įsikūrus Izraelio valstybei, tradicinis kalendorius su visomis šventėmis išliko nepakitęs. Tačiau valstybinėje ir praktinėje veikloje šalia tradicinio žydų kalendoriaus Izraelyje yra vartojamas ir grigališkasis; taip palengvinamas bendradarbiavimas su pasaulio visuomene. Tai aktualu ir žydams, gyvenantiems ir dirbantiems šalyse, kur galioja grigališkasis kalendorius. Ortodoksinei Izraelio ir diasporos visuomenei tradicinis kalendorius yra išlaikęs absoliutų savo prioritetą.
Laikui bėgant Izraelyje buvo paskelbtos kelios naujos atminties dienos: Katastrofos ir heroizmo diena (27-oji nisano), Gynybinės Izraelio Armijos žuvusių karių atminimo diena (simboliškai ji yra minima 4-ąją ijaro, Izraelio nepriklausomybės dienos išvakarėse – 5-ąją ijaro), Jeruzalės diena (27-oji ijaro). Tai oficialios valstybinės šventės, kurios nepasižymi tradicinėmis religinėmis savybėmis; religinės bendruomenės (Izraelio Nepriklausomybės dienos nešvenčia tie ortodoksalių žydų sluoksniai, kurie mano, jog žydų valstybę turi įkurti Mesijas) pripažino tik keletą jų. Dabartinė Izraelio ir diasporos žydų bendruomenė nėra vienatautė, jai būdingi įvairūs religiniai judėjimai. Žydų bendruomenės modernizacijos bruožas – skirtingas požiūris į šventes. Daugelis pasaulietinių žydų, norėdami išlaikyti ryšį su tautine tradicija, vis dar jas švenčia, nors ir griežtai nesilaiko visų ritualų. Jiems tai tapo laisvo pasirinkimo dalyku (tokiu būdu, dalis žmonių, kurie savęs nelaiko religingais, pasninkauja Jom Kipur dieną, tačiau šabo metu važinėja automobiliu ir t.t.). Religingiems žydams šabas ir metinės šventės iki šiol sudaro asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo pagrindą, nors ortodoksaliose ir reformistinėse žydų bendruomenėse ir čia jaučiasi didžiulis skirtumas; įvairiose religinėse bendrijose skiriasi ir šventinio ritualo bei liturgijos niuansai.
Add Comment