Lietuvos žydų kalbos

Jidiš

Jidiš kalba maždaug prieš 1000 metų susiformavo Vokietijos žydų visuomenėje ir pamažu tapo visų žydų – aškenazių bendravimo kalba. Ją formavo viduramžių vokiečių vidurio aukštaičių tarmės (70-80%), hebrajų ir aramėjų (15-25%) bei kai kurios slavų kalbos (5-10%). Hebrajų ir aramėjų kalbos žodžiai daugiausia paplito religijos ir tradicijos, slavizmai – buities ir kasdienybės srityje.

Ankstyvosios Haskalos veikėjai, ypač Vokietijoje, kur judėjimas ir gimė, jidiš kalbos atžvilgiu buvo gana priešiškai nusiteikę ir paniekinamai ją vadino “žargonu”; taip ją pradėjo vadinti ir Rytų Europos Apšvietos judėjimo veikėjai. Tačiau Rytų Europoje ne tik paprasta liaudis, bet netgi elitiniai maskilų rateliai jidiš kaip šnekamosios kalbos niekada nenustojo vartoti; tai tęsėsi iki II Pasaulinio karo.

1908 m. po Černovicuose įvykusios jidiš kalbos konferencijos, pirmą kartą ji buvo pradėta laikyti tautinės tapatybės reiškimosi priemone bei teisėta žydų kultūros nešėja. Bandant atskleisti šios kalbos galimybę tapti mokslo bei akademinės diskusijos kalba, konferencija vyko jidiš kalba. Tuo pačiu laikotarpiu literatūrinis jidiš variantas susiformavo “Lietuvos jidiš”, t.y. šiaurės rytų jidiš tarmės, kuria kalbėjo žydai litvakai, pagrindu.

Jidiš kalbos raidoje didelį vaidmenį suvaidino iš Lietuvos kilęs lingvistas Maksas Vainreichas (1894-1969) – kalbos istorikas ir dialektologas, vienas iš Žydų mokslo instituto (ŽMI) Vilniuje įkūrėjų. Visa instituto veikla vyko jidiš kalba, o jo filologijos skyrius užsiiminėjo jidiš lingvistika bei jo folkloro ir literatūros tyrimu. 1936 m. ŽMI parengė pirmąją jidiš kalbos ortografinę normą, kurią nuo 1912 m. bandė išleisti daugelis pasaulio mokslininkų. ŽMI atidarė tarptautines aspirantūros studijas.

Raštas jidiš kalba vėliausiai atsirado XIV a. XX a. jidiš galutinai tapo literatūrine kalba. Tai pirmiausia pasireiškė knygų jidiš kalba leidyba. Be hebrajų, iš visų žydų vartojamų kalbų jidiš parašyta literatūra yra turtingiausia ir įvairiausia. Žydų kalbos – hebrajų ir jidiš – tapo vienu iš pagrindinių aškenazių kultūros raidos veiksnių. Šį vaidmenį jos suvaidino ir Lietuvoje.

Add Comment

Click here to post a comment

Pagrindinės temos